Jono Kazlausko auklėtiniai sekmadienį kaip ir per ankstesnius mačus (išskyrus akistatą su latviais) vėl sugebėjo išlįsti pro adatos skylutę – gruzinus palaužė alinančiose kančiose (85:81).
J. Mačiulis dar kartą paneigė mitą, kad jis yra tik gynybinio stiliaus žaidėjas. Jonas pasiuntė žinutę ir Madrido „Real“ klubo treneriui Pablo Laso, kuris puolime lietuviui dažniausiai skiria statisto vaidmenį. Be to, „Maironis“ kartu įrodė, kad jis yra psichologiškai tvirčiausias mūsų ekipos krepšininkas. Pažiūrėkite, kokią ramybę spinduliuoja jo akys kritiškomis rungtynių akimirkomis.
Per mūšį su gruzinais J. Mačiulis ne tik pelnė daugiau nei trečdalį komandos taškų, bet ir puikiai išsirinkdavo padėtį gynyboje – nugvelbė ne vieną kamuolį po skersų varžovų perdavimų. J. Kazlauskas su kolegomis neblogai išstudijavo priešininkų žaidimą. Jie svarbiais momentais neretai rungtyniavo primityvokai – tik pagal derinius, o tada J. Mačiulis atsiskleidė kaip aukščiausios klasės kamuolių „vagis“.
Iš teigiamų dalykų dar galima išskirti lietuvių gynybos sistemų kaitaliojimą. Zoninė gynybą kartas nuo karto išbalansuodavo gruzinų puolimą. Tiesa, aikštės gynyba nebuvo tokia efektyvi kaip per rungtynių su čekais trečią kėlinį. Smagu, kad mūsų vyrai vėl stengėsi regzti greitas kontratakas, bet ir jos nebuvo tokios dažnos ir produktyvios kaip per mačą su Čekijos rinktine.
Praleistas 81 taškas byloja, kad Lietuvos ekipos gynyba nebuvo pasakiška. Kurį laiką nesusitvarkėme su varžovų greituoju puolimu. Po sava lenta suteikėme jiems per daug antrų šansų. Gruzijos krepšininkai puldami atkovojo 9 kamuolius. Anksčiau nė per vieną dvikovą niekas tiek daug atšokusių kamuolių mūsų aikštės pusėje nesugriebė. Mūsiškiai neretai tiesiog žioplai neatitverdavo gruzinų nuo krepšio.
Visi žinojo apie trumpą Gruzijos ekipos atsarginių suolelį, bet lietuviai tuo nepasinaudojo. Išvarginti varžovų nepavyko ir jie įnirtingai kapojosi iki paskutinės minutės. Kodėl? Truputį keista, kad mūsų žaidėjai nebandė asmeniškai (zoninis presingas būtų per daug rizikingas) spausti gruzinų visoje aikštėje ir tokiu būdu juos kankinti. Tą buvo galima daryti žaidžiant žemu ir greitu penketu.
Marias rūpesčių sukėlė Zaza Pačulija. Jis nėra taškų gaminimo mašina, bet sekmadienį „atmatavo“ lietuviams net 23 taškus, be to, užtemdė Joną Valančiūną. Mūsų „centras“ pirmą kartą čempionate susidūrė su itin stiprų kūną turinčiu ir gudriai bei agresyviai besiginančiu tiesioginiu oponentu. Kita vertus, ant J. Valančiūno gal nereikėtų karti šunų, nes jis ne per seniausiai gulėjo ligos patale.
Dabar Lietuvos rinktinės kelyje – italai. Tikrai ne patys neparankiausi varžovai. Manau, kur kas geriau ketvirtfinalyje žaisti su Italija nei su Prancūzija, Serbija ar Graikija. Italai viena blogiausiai besiginančių komandų čempionate. Jų asai – nuostabūs metikai ir puikiai žaidžiantys vienas prieš vieną, bet nekaifuojantys, kai reikia arti gynyboje. Be to, italai neturi tokio fiziškai stipraus ir patikimai besiginančio vidurio puolėjo kaip Z. Pačulija. Jei neįsivelsime į atvirą krepšinį, tikrai turim šansą nukalti „squadrą azzurrą“.
Juolab dabar mūsų vyrams įtampa atslūgo. Jiems, norint gauti bilietą į olimpinį atrankos turnyrą, pakanka laimėti vos vieną iš trijų mačų. Šios sudėties Lietuvos rinktinei, atsižvelgiant ir į žaidimo kokybę, 5-7 vietos nebūtų labai blogas rezultatas. Bet J. Kazlausko auklėtiniai ir praėjusiose Europos pirmenybėse, ir pernai pasaulio čempionate parodė, kad sugeba iššokti aukščiau bambos.
