Iš pat ryto, mes turime pradėti šveisti namus, tarsi ruoštumėmės konkursui „Kieno namai švaresni“. Vykstant šiam procesui kokius septynis devynis kartus esu siunčiamas į parduotuvę, nes vis ko nors pritrūksta. O ar kada nors esate buvę parduotuvėje švenčių metu? Rodos, kad visi yra ką nors užmiršę. Parduotuvėje su pavydu žiūriu į sandėlininką, stumiantį dėžes su traškučiais, ir susivokiu, kad noriu būti jo vietoje.
Kiekvienais metais aš turiu dėvėti uošvių dovanotą kaklaraištį, nors iš tiesų jis man nepatinka. Vaikai rėkia, nes nenori vilktis puošnių suknelių ir megztukų su eglutėmis. Tačiau tai darome, nes taip elgiasi visi. Pradeda rinktis svečiai. Visi labai šypsosi. Ir aš šypsausi. Mes juokaujame, pasakojame, kokių kuriozų nutiko darbe ar namuose su vaikais, apšnekame dar neatvykusiuosius.
Prie vaišių stalo prasideda, rodos, amžinybę trunkantis valgymo procesas, nes reikia viską išragauti (dar šeimininkė įsižeis). Vaikai atsiprašo ir dumia nuo stalo prie kompiuterinių žaidimų, pusbrolis Matas žiūri kovinį filmą, dukterėčia Laura su kažkuo šneka telefonu, senelis Antanas snaudžia ant sofos, Juozas vėl pilsto vyną, moterys vis nuneša tuščias ir atneša pilnas valgių lėkštes, dėdė Gediminas pradeda šnekėti apie politiką, jam talkina brolis Petras ir netrukus jų kalbos virsta jau girdėtais ginčais, kaltinimais politikos neišmanymu. Mes keliam senelį Antaną iš miegų ir išlydime visus namo. Iš pat ryto, turime vėl šveisti namus.
Tomas nemėgsta Kalėdų, nes per šventes jis turi apsimesti tuo, kas nėra, šypsotis, nors jam visai nelinksma, be to, turi bendrauti su žmonėmis, su kuriais matosi tik kartą per metus. Iš tikrųjų jis jaustųsi kur kas laimingesnis draugų būryje kramsnodamas bulvių traškučius ir gerdamas alų. Tačiau ką pamanytų jo artimieji, jei jis nuspręstų šitaip švęsti Kalėdas? Ponios ir ponai, uždanga nusileidžia. Spektaklis prasideda.
Kodėl kai kurie asmenys nemėgsta švenčių, atspėti nesunku – vieno tyrimo rezultatai parodė, kad šventinis pirkimas ketvirčiui žmonių sukelia didelius galvos skausmus ir net 11 proc. kankina nemiga. Per šventes ypač padaugėja nusiskundimų sušlubavusia širdies veikla. Kanados psichikos sveikatos asociacija nurodo tokią streso, patiriamo švenčių metu, statistiką: 45 proc. mamų per šventes sau skiria tik kelias akimirkas; 71 proc. mamų mano, kad šventės yra didelio streso metas (tik 52 proc. tėčių ir tik 40 proc. vaikų padeda per šventes); 35–54 metų asmenims per šventes gerokai padidėja streso lygis.
Paskaičiuokime, protingieji kurmiai, kiek laiko praleidžiame švenčių šurmulyje, kiek laiko ruošiamės, planuojame, ieškome tinkamų dovanų, stovime ilgose eilėse, geriame karštą vyną su žmonėmis, kurių kitu metų laiku paprastai nesutinkame, daug valgome ir dar daugiau geriame. Ar tai panašu į jūsų šventimo, tiksliau bėgimo būdą? O ar pagalvojote, kiek streso išgyvenate tuo metu? Ir ar apskritai viso to reikia?
Jei kiti žmonės švenčia, vadinasi, ir aš privalau
Tradicijos mums sako, kad šventes reikia švęsti. Net pats Dievas po šeštosios pasaulio kūrimo dienos septintąją ilsėjosi ir šventė pasaulio sukūrimo dieną. Kas mus verčia elgtis būtent taip ir ne kitaip, nors jaučiamės priešingai? Pasak D. Myerso, mūsų visuomenėje egzistuoja tam tikros normos, kaip „dera“ ir „nedera“ elgtis. Jomis apibrėžiamas daugumos elgesys – tai, kas yra „normalu“ ir priimtina.
Pavyzdžiui, koncerte reikia ploti, per paskaitas negalima triukšmauti, šventes reikia švęsti tam tikromis dienomis ir t. t. Neretai socialinės normos mus įkalina ir verčia aklai tęsti tradicijas, nors jomis ir netikime. Žmogus siekia pritapti prie aplinkos, todėl derinasi prie vyraujančio standarto ir daro tai, ko iš jo tikisi kiti, – spektaklis sklandžiai vyksta, jei aktoriai gerai atlieka savo vaidmenis.
Mes lengvai pasiduodame socialiniam spaudimui, nes nenorime ir bijome būti kitokie nei dauguma, nepritapti. Šis reiškinys psichologijoje vadinamas konformizmu – elgsenos arba įsitikinimų pakeitimu, siekiant prisiderinti prie aplinkinių (vienas iš pavyzdžių mados šauksmas). Elgtis konformistiškai – veikti kitaip, nei elgtumėmės būdami vieni.
Pavyzdžiui, eidami į Kalėdinį vakarėlį užsirišame šventinį kaklaraištį ar apsivelkame dailią suknelę, nes to pageidauja vakaro šeimininkai. Taip elgiamės tam, kad sulauktume atpildo arba išvengtume bausmės. Juk niekas (nei tėvai, nei giminės, nei draugai, nei bendradarbiai) tikriausiai nepritartų, jei pasirinktume nešvęsti švenčių arba ateitume apsirengę kitaip nei aplinkiniai ir taip sugadintume šventinę atmosferą.
Poreikis priklausyti stabdo individualumą
Kaip stipriai žmonių gyvenseną veikia socialiniai varžtai, pamatome mėgindami jų atsikratyti. Komedijoje Kalėdos pagal Kranksus, dukrai su taikdariais išvykus į misiją, Kranksai nusprendžia nešvęsti Kalėdų ir vykti į kruizą. Tai sukelia didelį kaimynų nepasitenkinimą ir iš jų pradedama reikalauti šventės.
Tikriausiai ir jūs ne kartą esate pasijutę Kranksais. Kas būtų, jei nepasiduotume aplinkinių spaudimui ir atsilaikytume prieš socialines jėgas? Deja, labai dažnai individualumo poreikį nugali poreikis priklausyti – poreikis susisaistyti su kitais asmenimis. Pasak socialinių psichologų Roy Baumeisterio ir Marko Leary, žmonės nuolat siekia bendrauti ir kurti santykius su kitais, nes tikimybė išgyventi ir išlikti yra daug didesnė, kai mumis rūpinasi kiti.
Nenuostabu, kad ištremti, įkalinti ar izoliuoti ir praradę socialinius ryšius žmonės, patiria skausmingą ilgesį ir vienatvę. Aristotelis labai taikliai pavadino žmones „socialiniais gyvūnais“. Mes jaučiame itin stiprų poreikį kam nors priklausyti, dėl to stengiamės kuo mažiau išsiskirti iš aplinkos, laikomės tradicijų, normų, kad nesusilauktume aplinkinių neigiamo vertinimo ir galimo atstūmimo.
Socialinis atskyrimas sukelia stiprias neigiamas emocijas, o tai turi įtakos ir mūsų gyvenimo kokybei. Pavyzdžiui, tyrimai rodo, kad mažai bendraujančių žmonių mirties tikimybė yra didesnė nei socialių asmenų. Nacionalinio sveikatos statistikos centro duomenimis, susituokę žmonės būna sveikesni ir gyvena ilgiau nei nesusituokę. Tuo tarpu Cohen nustatė, kad bendraujantys, prieraišūs, ieškantys draugijos žmonės yra atsparesni virusams. Galbūt šių mokslinių faktų mes ir nežinome, tačiau elgiamės taip, kaip kužda instinktai. O jie retai kada nuvilia.
Pasielgę kitaip nei dauguma per šventes, mes taip pat bijome pasijusti kalti ar beširdžiai („esu blogas sūnus / bloga dukra, nes nenoriu švęsti kartu su šeima / giminėmis“), dėl to mums gali būti net gėda („šventes praleidau žiūrėdamas televizorių“, „anksti nuėjau miegoti“), be to, nenorime pasirodyti silpni, niekam tikę ar sulaukti kitų užuojautos („visi žinome, ką reiškia būti vienam per šventes, būtinai ateik pas mus į svečius“). Bet koks gi tada esu, jei švenčiu per prievartą, veidmainiaudamas, apsimetinėdamas, kad linksma ir smagu? Kaip to išvengti?
Kad nereikėtų vaidinti… Keletas patarimų, kaip suderinti savo ir aplinkinių lūkesčius
Į šventes žiūrėkite realistiškai. Atsisakykite tokių minčių kaip „turiu“, „privalau“ („turiu visiems nupirkti po dovaną“, „privalau švęsti su visa šeima“). Jūs patys renkatės, ar derėtų švęsti šventes. Kaip jas praleisite, taip pat priklauso nuo jūsų.
Būkite savimi ir leiskite kitiems tokiems būti. Žmonės negali pasikeisti per vieną dieną, tad iš artimųjų ar savęs nereikalaukite to, kas neįmanoma. Jei per šventes susiginčysite su šeima, nenusiminkite – jūs ir jūsų artimieji tiesiog elgiasi taip, kaip jie elgiasi paprastomis dienomis.
Ištieskite pagalbos ranką. Kaip teigia psichologai, žmonės padėdami kitiems neturi laiko gilintis į savo jausmus. Be to, tyrimai rodo, kad savanorystė padeda sumažinti depresiją ir neigiamus jausmus. Tai taip pat gali įprasminti šventę, kuri kitu atveju gali atrodyti bevertė.
Sukurkite savas tradicijas. Priešingai, nei visuotinai manoma, taisyklių, kaip reikėtų švęsti Kalėdas ar kitas didesnes šventes, nėra. Jei senos tradicijos jums sukelia nemalonių prisiminimų, pakeiskite jas naujomis. Jei neturite šeimos, švęskite su draugais. Jei valgio ruošimas jums sukelia stresą, užsisakykite maisto į namus. Nesijauskite kalti dėl to, kad renkatės švęsti taip, kaip jums patinka. Nesistenkite pritapti ir būti tokie kaip visi. Svarbiausia, kad jaustumėtės laimingi, o ne rūpintumėtės, ką kiti žmonės apie jus pagalvos.
Būkite veiklūs. Jei žinote, kad per šventinį maratoną jaučiatės blogai, pasiruoškite tam iš anksto – susiplanuokite laiką taip, kad neturėtumėte kada pasinerti į neigiamus jausmus. Nueikite į kiną, teatrą, aplankykite meno galerijas ar išragaukite kiekvienos kavinės desertus. Vienumoje praleistas laikas sukelia neigiamų minčių ir emocijų, tad kodėl tokio laiko tiesiog neapribojus?
Padalykite darbus. Jei esate atsakingas už šventės organizavimą ir ruošimą, nebijokite paprašyti kitų pagalbos. Iš anksto mandagiai įspėkite, kad prie šventinio vakaro turės prisidėti visi: vieniem paskirkite nupirkti produktų, kitiems – iškepti pyragą, tretiems papuošti eglutę ir pan. Tokiu būdu neperdegsite ir visi jausis bent šiek tiek prisidėję prie bendros atmosferos kūrimo (ir nebus ko kaltinti).
Nepasiduokite spaudimui. Per šventes ne visi žmonės spinduliuoja energija, džiaugsmu ir bendro susibūrimo prie stalo laukimu. Minčių, kaip turėtumėte elgtis ir jaustis per šventes, ir to, ką iš tikrųjų manote, neatitikimas gali sukelti kaltės jausmą. Priimkite savo jausmus tokius, kokie jie yra. Jei nesijaučiate toks laimingas, kaip turėtumėte būti, nekovokite su savimi.
Bandymas priverstinai jaustis laimingam gali atnešti daugiau žalos nei dabartinė jūsų būsena. Be to, kaip teigia psichologas Jimas Bentley, neigiami jausmai yra vertingi patys savaime, nes jie signalizuoja, kad kažkurioje vietoje reikalingi pokyčiai. Jei įsiklausytumėte į savo jausmus ir tai, ką jie nori jums pasakyti, galėtumėte priimti svarbių ir konstruktyvių sprendimų.
Eksperimentuokite. Šiais metais padarykite ką nors visiškai nauja. Išvykite į tolimą kelionę. Apsilankykite visuomeniniame renginyje. Surenkite kostiumų vakarėlį savo namuose.
Lapkričio / gruodžio mėn. „Psichologija Tau“ skaitykite:
Meilės palaima ir bausmė (Kaip atskiros baimės įsivyravimas paveikia žmogaus meilės sampratą).
Ar verta būti patriotu?
Pažiūrėk į mane! (Šokiravimas – nevisavertiškumo kompleksas ar visuomenės evoliucija?)
Gražūs, protingi, turtingi ir (ne)laimingi (Apie dvasinį bankrotą)
Daina Gudzinevičiūtė („Nori būti laimingas? Būk!“)
Kodėl vienas kito negirdime (Veiksmingo pokalbio gairės)
Kas nutinka, kai vadovas nėra lyderis? (Vadovavimo ir lyderiavimo skirtumai).
Testas: Ar pasitikite savo partneriu?