„Prieš gimdymą abu su vyru atlikome visus įmanomus tyrimus. Nebuvo net minčių, kad kažkas gali būti blogai“, – DELFI pasakojo Renata. Jos žodžiais, gimdymas buvo sudėtingas, tačiau berniuką pagimdė pati.
„Mane prižiūrėjęs gydytojas buvo tikras profesionalas, tad viskas vyko kaip tokiu atveju įmanoma gerai“, – priekaištų medikams neturi moteris.
Vaikučio atėjusi apžiūrėti pediatrė kažko rimtesnio taip pat neįžvelgė, pagal Apgar dešimties balų vertinimo skalę, kuri naudojama naujagimių būklei vertinti, berniukui buvo skirti 8-9. Įtarimų, kad kažkas negerai, kilo pamačius, kad iš burnytės rodosi putos. Pasak Renatos, iš pradžių tai buvo „nurašyta“ vaisiaus vandenims, kurių galėjo būti prisigėręs kūdikis.
„Pogimdyvinėje palatoje likome trise. Po kokios valandos iškvietėme akušerę, nes buvo įspėjusi atkreipti dėmesį, jei tos putos nepraeis. Gydytojai paėmė vaikutį ir patikrinę pamatė, kad zondas nepraeina į skranduką – nėra stemplės jungties su skrandžiu. Pasakė, kad šią problemą teks spręsti chirurginiu būdu“, – pasakojo mama.
Atvykęs reanimobilis išvežė kūdikį į Santariškes.
Reanimacijoje galėjo paliesti
Kol sūnus buvo reanimacijoje, pora darė viską, kad Renatai nesiliautų gamintis pienas. Abu kas dvi valandas kėlėsi jo nutraukinėti.
Pirma operacija baigėsi sklandžiai. Savaitę tėvai berniuką lankė reanimacijoje, net galėjo po kelias minutes į jį pasižiūrėti, paliesti, nes nebuvo inkubatoriuje, gimė išnešiotas, 3,5 kg svorio, tik tiek, kad po operacijos silpnesnis.
„Mes viską žinojome, ką jam darys, kiek tai truks, kokios galimos rizikos. Chirurgas Pranas Gurskas, kuris tiesiogiai bendravo su mano vyru, jam viską detaliai paaiškino. Taigi, pirma operacija vyko pagal planą, maksimaliai gerai. Sunkumai prasidėjo vėliau“, – pasakojo DELFI pašnekovė.
Komplikacija sekė viena kitą
Mėnesį praleidusi Naujagimių skyriuje moteris prisiminė, kad iš reanimacijos čia perkeltas vaikutis gerai valgė, ji pati netgi pradėjo pati maitinti ne iš buteliuko, o iš krūties.
Robertukui buvo atliekami vadinamieji bužavimai – plečiama stemplė. Po vienos tokios procedūros, jau būdamas namuose, jis pradėjo springti pienu.
„Vykome į ligoninę, kur paaiškėjo, kad atsirado dar viena trachėjos ir stemplės jungtis. Nuo to viskas ir prasidėjo. Vėl buvo daryta operacija. Tačiau šį kartą reanimacijoje vaikelis praleido net 73 dienas, nes pasigavo infekciją, kurią sekė plaučių uždegimas, kitos komplikacijos. Teko daryti dar kelias operacijas. Iš viso per 7 mėnesius Robertukas buvo operuotas 6 kartus”, – pasakojo mama.
Kadangi ji – katalikė, o vyras – stačiatikis, kiekvieną dieną važinėjo melstis prie Aušros Vartų ir šalia esančią Šv. Dvasios vienuolyno katedrą, kad sūnus pasveiktų. Iki šiol kiekvieną dieną užsako Mišias, kuriose meldžiamasi už mažylį.
Išmeldė stebuklo
„Tikrai, stebuklo galima išmelsti, – neabejoja mama. – Gydytojai sakė, kad Robertukui reikės dar vienos operacijos. Bijojome, kad septintos narkozės jis nepakels, morališkai ruošėmės operacijai, tačiau neprireikė, nes po tyrimo paaiškėjo, kad išoperuota vieta savaime užgijo.“
Atsidūrusiems panašioje situacijoje, Renata visų pirma patarė labai tikėti gydančiu gydytoju. „Aš daktaru P. Gursku patikėjau 100 proc., nors su vyru buvome surinkę informaciją apie gydymą užsienyje, turėjome galimybių išvežti kitur, bet širdis kuždėjo, kad šitas daktaras gali padaryti viską. Taip pat reikia tikėti Dievu, nepaliauti jam melsti ir negalvoti apie blogiausią“, – mano mama.
Jai pačiai su vyrui ne visada buvo lengva vadovautis šiais principais. Tačiau sunkiausiomis akimirkomis ji įsivaizduodavo, kaip sūnelis lakstys, kaip su juo žais, kaip lydės į mokyklą.
Dabar 7 mėnesių mažylis šypsosi, žaidžia su žaisliukais. Vis labai stebisi, kad po tiek narkozių normaliai vystosi.
„Žinoma, jis truputį silpnesnis už nesirgusius bendraamžius, kiek atsilieka ir svoriu, kuris padidėjo iki 6,4 kg, tačiau turi net 6 dantukus, pirmasis pradėjo dygti dar reanimacijoje”, – pasidžiaugė mama.
Visur nešiojasi 5 kg svorio įrangą
Į lauką su juo Renata viena neišeina, nes sunku nešti ir sūnų, ir skysčių atsiurbėją, be kurio neišsiverstų. Pasak mamos, Robertukas kvėpuoja ne per burną ir nosį, o per tracheostomą.
„Rugsėjo 8 dieną vėl gulsimės į ligoninę, žiūrės trachėją, ar įmanoma išimti vamzdelį, per kurį kvėpuoja. Mes labai tikimės, kad taip ir bus, nes aparatas jam trukdo judėti. Nėra didelis, nešiojamas, bet apie 5 kilogramus sveria, tad visada šalia. Jei reikia pereiti į kitą kambarį ar kažkur važiuojam, aparatą turim neštis su savimi – jei užsikosėtų, galėtume atsiurbti skysčius. Tai aktualu ir per maitinimus, nes valgant skiriasi seilės, kurias reikia atskirti. Kai tokia situacija, labai pasisekė, kad mūsų butas – su terasa ir aplink gamta, kurioje neišeidami iš namų leidžiame daug laiko“, – sakė Renata.
Pasak moters, didelė pažanga ir stebuklas, kad visa šeima namie. Nuo kūdikio gimimo ne ligoninėje sūnus praleido tik penkias savaites.
Krikštynos reanimacijoje ir medikų ašaros
Renata apgailestavo, kad apie vaikus, kurie gimsta su tokia patologija, labai trūksta informacijos. Jai pačiai buvo labai svarbu paskaityti, kaip šeimos tvarkosi su tokia problema, kaip auga ir gyvena vaikai.
„Daugiau sužinojau ne iš Lietuvos, o iš Lenkijos, kitų užsienio valstybių forumų, todėl savo patirtimi norėjau pasidalinti su žmonėmis. Taip pat norėjau viešai padėkoti chirurgui P. Gursui, kuris ne tik puiku nprofesionalas, bet ir didelės širdies žmogus. Bet kada gali jam paskambinti, net per atostogas, vakarais. Žmogus atsidavęs savo darbui, per dieną pas pacientą gali užbėgti ir po kelis kartus. Labai nustebino ir kitų darbuotojų atsidavimas, ypač, dirbančių reanimacijoje. Kadangi ilgai gulėjome, su visais susidraugavome. Jie labai mus palaikė – kartu verkė, kartu šypsojosi“, - pasakojo mama.
Reanimacijoje pora ir pakrikštijo savo kūdikį. Į palatą taip pat buvo įleistas stačiatikių kunigas, kuris meldėsi už vaikučio sveikatą. „Su krikšto tėvais ir bažnyčioje krikštynas surengsime, kai sūnus sustiprės. Niekada nesiliovėme tikėti, kad ir ši šventė dar mūsų laukia“, – sakė mama.
Daktaras P. Gurskas: sunkusis periodas praėjo
Įgimtas stemplės vystymosi defektas, dėl kurio atsiranda stemplės nepreinamumas, dėl neaiškių priežasčių susiformuojanti nėštumo laikotarpiu. Kartais pasitaiko ne tik stemplės užakimas bet ir sutrikęs stemplės ir trachėjos atsidalijimas, dėl kurio atsiranda stemplės ir trachėjos jungtis.
Stemplės atreziją tik gimus vaikučiui parodo gausios putotos išskyros iš burnos. Ligą būtina nustatyti iškart po gimimo, kadangi vaikas per kelias dienas gali mirti iš bado ar kvėpavimo takų uždegimo dėl pieno patekimo į plaučius.
Šiuo metu Lietuvoje visi naujagimiai yra tiriami dėl galimos stemplės atrezijos įkišus zondą į stemplę. Stemplės atreziją galima įtarti ir nėštumo metu atlikus ultragarsinį tyrimą.
Naujagimiai su stemplės atrezija operuojami. Iki chirurginio gydymo ir stemplės vientisumo atkūrimo jų jokiu būdu negalima maitinti per burną. Ankščiau dauguma vaikų su šia patologija neišgyvendavo, dabar didžiąją dalį pavyksta pagydyti.
„Tai nėra labai sudėtinga patologija, galima sakyti, kiek mes esame operavę, pasveikdavo visi vaikai“, – DELFI sakė dr. P. Gurskas.
Po pirmos operacijos Renatos mažylis jau buvo grįžęs namo, tačiau paskui reikalai pasisuko kita linkme. Kaip pasakojo vaikų chirurgas, vieta, kur susiuvama stemplė, kartas nuo karto plečiama. Robertukui taip pat buvo atliekamos tokios procedūros. Po vienos iš jų vaiko būklė pablogėjo, prireikė operacijos, kurias sekė įvairios komplikacijos ir vėl kelios operacijos.
„Operavom ir operavom“, – prisiminė chirurgas. – Tėveliai vienu metu jau buvo visai nusivylę“.
Pasak gydytojo, vaikiukas ilgai gulėjo reanimacijoje, negalėjo kvėpuoti, tad į trachėją, vėliau skrandį, plonąją žarną tekpo dėti vamzdelius. „Buvo daug visokių etapų, tačiau dabar jau, galima sakyti, viskas baigėsi. Liko tik trachostominis vamzdelis. Kol kas neskubėsime jo ištraukti. Apžiūrėsim jo stemplę, trachėją ir jeigu bus galima – ištrauksim. Tikiuosi, viskas gerai bus, kaip tokiais atvejais ir būna“, – sakė dr. P. Gurskas.
Kokios prognozės ateičiai? Chirurgo įsitikinimu, Robertukui viskas bus gerai. Po tokių procedūrų vaikai gali normaliai augti ir vystytis.
„Sunkusis periodas praėjo. Tačiau net kritiškiausiomis aplinkybėmis tėvai turi neprarasti tikėjimo, kad vaikas pasveiks. Vaikučiui tai – svarbiausias dalykas, kartais net svarbesnis už medicininę pagalbą“, – pabrėžė daktaras.