Laisvas veiklos grafikas – ir galimybė, ir iššūkis
Prieš keturiolika metų prie „Allianz Lietuva“ finansų konsultantų tinklo prisijungusi ir jau penkerius metus grupės vadovės pareigas einanti Rita sako, kad ją tuomet patraukė lankstus grafikas ir galimybė derinti motinystę su profesine veikla.
„Kai buvusi kolegė pakvietė prisijungti prie „Allianz Lietuva“ finansų konsultantų tinklo ir jos komandos, sutikau. Auginau dvi mažas mergaites, todėl galimybė susidėlioti dienos veiklą pagal savo poreikius man labai tiko. Tačiau kartu tai buvo ir nemenkas iššūkis, turbūt kaip ir kiekvienam, kuriam iki tol teko dirbti pagal fiksuotą darbo laiką“, – prisimena pašnekovė.
R. Ščerbavičienė sako, kad laisvas grafikas, kai pats susikuri dienos planą, tik iš pirmo žvilgsnio atrodo paprastas.
„Sutikau ne vieną žmogų, kuris nemoka planuotis laiko. Ypač, jei iki tol buvo įpratęs gauti labai aiškias užduotis bei terminus, per kiek laiko ir kokius konkrečius darbus turi atlikti“, – sako pašnekovė.
Rita prisipažįsta, jog ir jai pačiai teko daug ko išmokti: „Nemenku išbandymu man pasirodė besąs ne tik savarankiškas veiklos plano susidėliojimas, bet ir pati veikla, su kuria iki tol neturėjau nieko bendra. Draudimas, pensijos, fondai – visa tai reikėjo greitai ir giliai perprasti.“
Žinoma, Ritai itin padėjo įmonės rengiami mokymai. „Kai atsigręžiu atgal, manau, jog kai kuriuos dalykus galėjau galbūt ir greičiau išmokti, tačiau tikriausiai toks buvo mano kelias“, – sako vienos iš „Allianz Lietuva“ finansų konsultantų grupių vadovė.
R. Ščerbavičienė džiaugiasi, kad šis profesinis posūkis, kuomet nereikėjo skausmingai rinktis „šeima arba karjera“, jai buvo itin patogus: „Dukros lankė daugybę būrelių. Pamenu, vieną reikia paimti, kitą – kažkur nuvežti, tai muzikos mokykla, tai šokių ar dainavimo pamokos... Galimybė praleisti daugiau laiko su augančiais vaikais, pasirūpinti jų pomėgiais man ir vaikams buvo labai svarbi.“
Pašnekovė sako, kad dabar šeimoje auga jau trys dukros, o laiko lieka ir laisvalaikiui, ir pomėgiams: „Gyvename name. Kai įsirengėme šiltnamį, atradau daržininkystės malonumą. Mūsų šeima mėgsta aktyvų poilsį – keliaujame, mėgstame važinėtis motociklais. Tad mano profesinė veikla šiuo atžvilgiu itin dėkinga – galiu suderinti viską.“
Kraujo donorystei paskyrė 14 metų
Taip jau sutapo, kad visus keturiolika metų R. Ščerbavičienė ne tik sėkmingai platina „Allianz Lietuva“ gyvybės draudimo ir pensijų kaupimo paslaugas, bet ir aktyviai dalyvauja įmonės kartu su NKC organizuojamose kraujo donorystės akcijose. Jų metu Rita ne tik duoda kraujo pati, bet ir skatina visą Elektrėnų bendruomenę prisidėti prie kilnios misijos, kviečia visus žmones nelikti abejingiems ir padovanoti kraujo tiems, kuriems jo reikia labiausiai.
Moteris neslepia, kad būti kraujo donore jai nėra labai paprasta, nes paniškai bijo adatų, tačiau šiai kilniai misijai pasiryžo, tapusi mama.
„Kai dukros buvo mažytės, perskaičiau, kokia svarbi donoro auka gali būti gelbstint kūdikio gyvybę. Tai mane palietė ir pagalvojau: kas aš esu su savo baime prieš kūdikio gyvybę? Vaikai, ypač kol maži, priverčia daugelį dalykų pamatyti ir įvertinti kitaip. Juk visi matome savo aplinkoje ir įvairių pagalbos prašymų, ir kvietimų paaukoti kraujo“, – apie taurios misijos pradžią pasakoja R. Ščerbavičienė.
„Džiaugiuosi, kad šiandien „Allianz Lietuva“ Elektrėnų biuras yra tarsi savotiškas įmonės donorystės centras. Labai stipriai įsitraukia „Allianz Lietuva“ Elektrėnų komanda, taip pat bendruomenė. Esame daugiausia donorų šios akcijos metu surenkantis miestas“, – didžiuojasi pašnekovė.
R. Ščerbavičienė sako, kad kraujo donorystės akcijos nėra vienintelės, kuriose dalyvauja socialiai atsakinga ir aktyvi įmonė „Allianz Lietuva“.
„Prasidėjus karui Ukrainoje, visa įmonė suvienijo jėgas, teikdama įvairią pagalbą žmonėms, atvykusiems į Lietuvą iš Ukrainos. Savanoriavome įvairiuose paramos centruose. Mūsų žmonės ir dabar remia ukrainiečius, daug kas globoja iš Ukrainos atvežtus gyvūnus prieglaudose.“
Kilni veikla gelbsti ir pačius donorus
Populiarindama kraujo donorystės idėją, Rita į akcijas kviečia įsitraukti visą savo aplinką: ir klientus, ir kaimynus.
„Vienos akcijos metu medikai tiesiog pritrūko kraujo maišelių – tiek daug buvo norinčiųjų paaukoti kraujo. Medikai nesitikėjo ir nebuvo pasiruošę tokiam skaičiui donorų“, – pasakoja moteris.
Kasmet R. Ščerbavičienė drauge su komanda užsibrėžia tikslą, kad vis daugiau žmonių gimtajame mieste taptų kraujo donorais.
„Kai galime padovanoti kitam gyvenimą, pasiteisinimai „bijau, neturiu laiko“ skamba labai nykiai. Gerai, jei kraujo nereikia šiandien nei tau, nei tavo šeimos nariams, tačiau jei kažkada jo prireiktų, o kitas žmogus tiesiog pasakytų: „Neturiu laiko“? Neturiu laiko padovanoti gyvenimą? Neturiu laiko padovanoti viltį?“ – retoriškai klausia pašnekovė.
Moteris tikina, jog kraujo donorystė dažnai būna naudinga patiems donorams: „Pasitaikė situacijų, kai paaukoję kraujo žmonės vėliau man skambina ir dėkoja: „Tu man pasiūlei sudalyvauti akcijoje, o aš vėliau sulaukiau medikų skambučio. Pasirodo, turiu ligą, kurią parodė kraujo tyrimai, ir dabar pats laikas pradėti gydymą. Jei ne ši akcija, būčiau apie ją nieko nežinojęs.“
R. Ščerbavičienė primena, kad visų donorų kraujas būna kruopščiai ištiriamas, todėl donorystė – ne tik kilni dovanojimo akcija, bet ir proga išsamiems profilaktiniams kraujo tyrimams.
„Šis bendras tikslas labai stipriai suvienija komandą. Likus porai savaičių iki kasmetinės įmonės donorystės akcijos, kuri įprastai prasideda rugsėjį, aktyviai skambiname klientams, einame į renginius, kuriuose pristatome donorystės akciją, kviečiame žmones aukoti kraujo. Pakalbinti ir informuoti stengiamės kiekvieną, aplankome mažiausias parduotuvėles, einame į bendruomenių susirinkimus, – vardija pašnekovė. – Dažnai žmonės į atsiųstą kvietimą dovanoti kraujo reaguoja vangiai, tačiau labai mielai prisijungia, kai su jais pasikalbi. Asmeninis dėmesys paskatina labiausiai.“
Ėjo pasirašyti pensijų kaupimo sutarties – tapo donoru
R. Ščerbavičienė sako, kad aktyviai populiarindama kraujo donorystę, stengiasi neperspausti žmonių: „Tai visiškai savanoriškas apsisprendimas, nėra jokios prievartos. Tačiau kartais žmogui reikia tiesiog padrąsinimo ar palaikymo už rankos. Beje, mane pačią visus keturiolika metų už rankos laiko kolegos, nes, kaip minėjau, pati irgi bijau adatų. Man tai iššūkis, kurį įveikiu.“
Moteris tikina, jog po donorystės akcijų organizatoriai ir dalyviai būna labai laimingi: „Jaučiamės drauge atlikę labai gerą darbą, apima nuostabus jausmas.“
Kaip ir visos veiklos, kurioms skiriame daug laiko ir širdies, taip ir kraujo donorystės akcijos nepraeina ir be linksmų nutikimų.
„Kartą, baigiantis suplanuotam NKC akcijos laikui bei žmonėms skirstantis, atbėga vienas mūsų klientas, mojuodamas asmens dokumentu: „Vėluoju, ar dar priimsit mane?“. Sakau, žinoma, prisėskite, užpildykite anketą, – prisimena pašnekovė. – Medikai gretimoje patalpoje, žmogus jų nemato. Pradėjęs pildyti anketą paklausė, ar tikrai būtina taip detaliai į pateiktus klausimus atsakyti. Patikinu, jog taip, informaciją būtina pateikti.
Žmogus pradeda pildyti donoro anketą vis perklausdamas, ar tų atsakymų reikia. Aš vis patikinu, jog taip. Tada vedu jį pas medikus: vienas matuoja spaudimą, kitas ima kraują iš piršto ir sodina žmogų į kėdę. Tuo metu įbėga viena iš „Allianz Lietuva“ konsultančių: „Kolegos, vėluoju, labai atsiprašau. Turėjo ateiti klientas pasirašyti pensijų kaupimo sutarties – gal jau atėjo?“
R. Ščerbavičienė sako, jog tai bene smagiausias nuotykis, kai žmogus, atėjęs pasirašyti sutarties, neplanuotai tapo kraujo donoru. Moteris tik tuomet suprato, kodėl jį glumino anketos klausimai. „Norėjau prasmegti skradžiai žemę iš gėdos“, – prisipažįsta ji.
Vis dėlto taip netikėtai susiklosčiusi situacija buvo smagi visiems, o ir klientas ne tik savo ateitimi pasirūpino, bet ir gerą darbą padarė.
Svarbiausia pastebėti ne klaidas, o nuopelnus
R. Ščerbavičienė ragina žmones nebūti uždariems, domėtis finansinio saugumo galimybėmis. „Juk dažnai matome socialiniuose tinkluose – įvyko nelaimė, žmonės prašo paramos. Gerai, kai ateini pas žmogų anksčiau nei ateina nelaimė. Būtina ugdyti finansinio raštingumo kultūrą“, – pastebi pašnekovė, dirbanti su finansų konsultantais.
Tačiau svarbiausia, anot pašnekovės, išmokti keisti požiūrį: medžioti ne kitų klaidas, bet nuopelnus.
„Svarbu ne tai, ką žinai, o ką naudoji. Žinių mes visi galime turėti labai daug, bet jei su niekuo nesidalini, tai ir lieki vienas.
Dažnai žmonės sako: „Noriu gero darbo, gero vyro ar geros žmonos“, tačiau beveik niekas nesako: „Aš noriu būti geras darbuotojas, gera žmona ar gera mama, gera draugė“. Juk visi pokyčiai prasideda nuo mūsų pačių“, – pastebi R. Ščerbavičienė.
O kalbėdama apie pasirinktą profesinį kelią Rita pastebi, jog labai svarbu būti optimistu. „Darbas šią savybę dar labiau išugdė. Net paprastas „labas rytas“ gali nuskambėti taip, kad visi pasijus laimingi, arba priešingai, norės kuo greičiau dingti iš biuro, – sako ji. – Nei optimizmo, nei entuziazmo neturintis žmogus turbūt negalės dirbti sėkmingai. Jei nori kažko pasiekti, energija būtina. Manau, entuziazmas geriausiai apmokama ir pati rečiausia savybė. Kai žmogus dega pats, jis įkvepia ir visus aplinkui“.