26-erių Simas Sonkinas yra ne tik didelis riedlenčių sporto entuziastas, bet ir jų perdibinėtojas. 15 metų ant „lentos“ stovintis vaikinas savo aistrą riedlenčių sportui pavertė ir gamtai draugiška veikla. Simas iš senų, nebenaudojamų riedlenčių gamina įvairius buities ir laisvalaikio daiktus.
– Kaip tavo gyvenime atsirado riedlentės?
– Viskas prasidėjo nuo vaikystės, buvau maždaug penkerių. Pirmą riedlentę pasigaminau pats, perpjoviau senus riedučius per pusę ir gavau dvi ašis su ratais, viską prisukau prie paprastos medinės lentos ir važinėdavau sau kieme. Kadangi gimiau 1989-aisiais, galėjau tik pasvajoti apie gerą, profesionalią įrangą šiam sportui. Tais laikais riedlentes įsigyti galėjai tik užsienyje. Teko palaukti keletą metų, kol Lietuvos prekybos centruose pasirodė pirmosios riedlentės ir Mama man senai zystą dalyką padovanojo gimtadieniui. Dovanota buvo ne ką geresnė už tą riedlentę, kurią pasigaminau būdamas penkerių. Žinoma, bent jau riedlentės galai buvo lenkti ir turėjau krūvą bendraminčių. Nuo to viskas ir prasidėjo, gyvenu su riedlentėmis jau 15 metų.
– Kaip kilo idėja iš senų riedlenčių gaminti daiktus? Įvardink, ką įmanoma iš jų sukonstruoti.
– Riedlentės gyvenimo laikas yra pakankamai trumpas. Važinėjant pilnu pajėgumu ji arba lūžta, arba praranda reikiamą kietumą. Intensyviai važinėjant tai trunka apie 2 – 4 savaites. Senas lentas visi arba kaupia namuose, tikėdamiesi, kad kažką iš jų padarys, arba jos atsiduria šiukšlyne. Man tinka pirmasis variantas, todėl ėmiau ir pradėjau daryti. Nors su medžiu niekada nedirbau, bet jis visada traukė, o riedlentės, pagamintos iš kanadietiško klevo, yra unikalios - tvirtas medis, klijuotas spalvotais sluoksniais, o dar ir toks artimas.
Riedlenčių perdirbinėjime, kaip ir riedlenčių kultūroje, fantazijai nėra ribų, todėl pagaminti galima viską. Svarbiausia, ar gamintojas susitvarkys, o aš iššūkius mėgstu. Stengiuosi gaminti funkcionalius daiktus, panaudojamus kiekvieną dieną. Pagrindiniai projektai šiuo metu – automobilių interjero, drabužių dekoratyvinės detalės, esu net automobilio vairą pagaminęs!
– Papasakok apie gamybos procesą: iš kur gauni medžiagas, ko reikia, kad pamatytume galutinį produktą? Kiek laiko tai užtrunka?
– Pirmiausia susirinkau nenaudojamas lentas iš draugų - užteko išbandyti ir pamatyti jų galimybes. Atsiradus didesniam poreikiui, pradėjau supirkinėti lūžusias lentas (kuo jaunimas labai apsidžiaugė), nes lūžusi lenta tampa visai bevertė (žinoma, ne kiekvienam).
Procesas nėra lengvas ir švarus. Tenka daug eksperimentuoti ir pasukti galvą, kol pavyksta pasiekti norimą rezultatą. Juk viskas yra rankų darbo ir logikos derinys. Pagrindininiai mano įrankiai yra gana primityvūs – tekinimo, juostinio pjūklo bei šlifavimo staklės bei savadarbis presas. Produktas savo išvaizdą įgauna priklausomai nuo sudėtingumo. Tai trunka nuo kelių valandų, o kartais - savaičių. Pavyzdžiui, pagaminti automobilio bėgių svirtį, užtrunka nuo vienos iki keturių dienų.
Greitu metu turėsiu savo riedlenčių liniją. Ji suteiks galimybę nusipirkus naują, pavažinėjus, arba sulaužius ją, išsikeisti į naują su nuolaida. Kuo lenta mažiau nusidėvėjus, tuo didesnė nuolaida numatoma. Taip paremdamas jaunimą, kad važinėtųsi naujomis lentomis ir tobulėtų, pasipildysiu ir savo medžiagų atsargas.
– Kas tau pačiam įdomiausia gamybos procese?
– Visas procesas yra labai idomus: neišsenkančios galimybės mane įkvepia. Stengiuosi riedlentes perdirbti šimtu procentų, neišmetu net dulkių.
– O kokia yra Vilniaus riedlentininkų bendruomenė?
– Vilniaus riedlentininkų bendruomenė turėjo visko – ir pakilimų, ir nuosmukių. Aš važinėjau dar tada, kai Lietuvoje nebuvo riedlenčių kultūros. Ji pradėjo vystytis tik tada, kai radom užsienio kompanijų remėjų. Buvo pradėta organizuoti daugiau renginių, visuomenė apsiprato, kad skeiteriai - ne chuliganai.
Šiuo metu situacija yra prasta. Vyresniajai kartai išsibarščius po pasaulį, jaunimas neturi į ką lygiuotis, nėra, kas juos įkvepia. Kadangi tai yra brangus sportas ir be paramos aukštumų pasiekti neįmanoma, o kompanijos nemato perspektyvų remti, viskas stovi vietoje, sportininkų lygis nekyla.
Pastaruosius 6 metus praleidau užsienyje. Tik ten supratau, kaip svarbu būti riedlentininkų bendruomenių dalimi. Užsienyje vienoje vietoje važinėja kelios kartos, vieni už kitus geresni, vieni iš kitų mokosi. Pabendravus su jais, supratau, kad tik patys skeiteriai kultūrą ir tegali vystyti.
Didžiausia problema Lietuvoje yra metų laikų kaita. Kadangi riedlenčių sportas yra lauko sportas, reikalaujantis sausos dangos - ideliausias sezonas tam yra vasara. Vienintelis uždaras riedlenčių parkas Lietuvoje, veikiantis ištisus metus, atsidarė tik prieš penkerius metus. Nuo tada justi minimalus važinėjimo lygio augimas. Tačiau bendruomenės jausmo nėra, visi kas sau, kaip kas nori... Nėra vieno bendro tikslo – pakelti lygį ir sukurti rinką.
Pagrindinis mano noras ir tikslas šiuo metu – kad visi turėtų galimybes važinėti, tobulėti, rodyti save pasauliui, pritraukti užsienio sportininkų dėmesį. Planuose yra ir riedlenčių turizmo vystymas. Tikiu, kad po keletos žiemų atsiras ir nesupūnančio betoninio riedlenčių parko įrengimas. Siekiu vėl suburti bendruomenę, žinau, kad greitai turėsime profesionalų ir jiems reikia sudaryti sąlygas pasiekti aukštumas.
– Vinco Kudirkos aikštėje uždrausta važinėti riedlentėmis, tačiau sekmadieniais ten būriuojasi ir ridinėjasi šio sporto entuziastai.
– Tai yra Manto Paulausko Všį „Sveikas miestas“ renginių ciklo „Sporto sekmadienis“ dalis. Jis buvo pirmasis, pradėjęs teisingai vystyti riedlenčių kultūrą Lietuvoje. Susitikę su Mantu apsvarstėme, kaip galėtume prisidėti prie renginio, ir jis pasiūlė, kad Kudirkos aikštė būtų nostalgiškiausia vieta pasirodyti skeiteriams. Iki Vinco Kudirkos paminklo pastatymo, aikštė buvo riedlentininkų meka. Taip, nesipykstant su visuomene, mes galime ramiai važinėti aikštėje beveik kiekvieną vasaros sekmadienį.
Įdomu tai, kad skateboardingas yra pirmoje vietoje numiškinant kanadietišką klevą. Iki pilno užaugimo šiam kietmedžiui reikia 60 metų.
Statistiškai per dieną visame pasaulyje lūžta daugiau nei 3000 riedlenčių, didžiausia jų dalis iškeliauja pūti į šiukšlynus.
