Verslas visada reiškė ateitį. Verslas, įstrigęs praeityje, išnykdavo. Verslas, kuris rangėsi tik dabarties plokštumoje – susipindavo ir ... išnykdavo.
Per 25 metus Lietuvos verslas išmoko daugelį dalykų: jis gali pagaminti bemaž viską, pradedant lazeriu, baigiant popierine dėže. Arba atvirkščiai. Gali tartis su partneriais rytuose, gali kalbėtis ir su vakariečiais.
Gali įtakoti pokyčius čia, pokyčius – ten, o ateitį ...
O kaip su ateitimi? Ar lietuviškas verslas kuria ateitį? Ir turiu galvoje – kurti, o ne plaukti kartu su lokalia arba globalia įvykių tėkme?
Kas šiandien nežino garsiojo romėno Maeceno arba Mecenato pavardės? Kas šiandien nežino Leonardo da Vinčio pavardės? O kas šiandien kalba apie Petrą Vileišį?
Visus šiuos žmones jungia vienas dalykas – jie aktyviai kūrė ateitį. Jie kūrė ją būdami vizionieriai, rėmėjai, idėjų skleidėjai ir praktikai.
Šiuolaikine šio žodžio prasme, minėtos asmenybės buvo verslininkai.
Ir dabar Lietuvoje turime žmonių, kurie gali būti vadinami Verslininkais iš didžiosios raidės. Jų nedaug, jie stiprūs, bet vieniši.
Kodėl jų nėra daug, kodėl jie po vieną kuria savo arba savo valstybės vizijas? Kodėl nesugebama sujungti jas į vieną ryškią ir stiprią viziją?
Priežastys įvairios. Mano požiūris – subjektyvus, bet jis yra vienas iš galimų paaiškinimų.
Pastarasis 25-erių metų laikas Lietuvai - sąlyginės ramybės laikas. Turėjome retą galimybę susitelkti į valstybės stiprinimo darbą. Sovietinių bėgių perdėjimas ir persėdimas į ES ir NATO vagonus šiuo momentu labiausiai praverčia.
Tačiau yra viena dalis, kurią puoselėjome atsainiai ir ne iki galo. Kalbu apie istorinę atmintį.
Istorinės atminties trintukas trinti ėmė ne sovietmečiu. Šis daiktas per mūsų sąmonę ir savimonę imtas braukyti mažų mažiausiai nuo pirmojo Lietuvos ir Lenkijos padalijimo 1772 metais. Sovietmečiu trintuko šėlsmas tik labiau įsisiautėjo.
Padariniai yra skaudūs ir lemiami. Pirmas: mes nebesugebame susitelkti ir sukurti ateities plano, valstybės vystymosi plano žvelgdami mažiausiai viena karta į priekį.
Ateities planų kūrybos ir įgyvendinimo perdavimas tik politinei visuomenės grupelei – bankrutavusi klaida. Politikai nesugeba susitelkti ir įgyvendinti kelerių metų plano, o ką jau kalbėti apie 15-20-ies.
Tačiau nesakyčiau, kad tokia situacija – politikų bėda. Esu įsitikinęs, kad tam didžiausią įtaką daro numelioriuota istorinė atmintis.
Antrasis istorinės atminties sunaikinimo padarinys – beveik sugriautas ir užverstas istorinės patirties šulinys.
Ką tai reiškia? Mūsų kasdieninėje sąmonėje ryšys su praėjusiais šimtmečiais – skurdus. Daugelis sugeba prisiminti “smetoniškus” laikus. Bet prisiminimas neretai – negyvas, knygiškas, o gal net ir anekdotiškas.
Tačiau net ir tokie žmonės dar gali būti geru pavyzdžiu tiems, kurie užmiršo jau ir pastaruosius dvidešimt penkerius metus.
Ar mes galime sau leisti prarasti šimtmečius, o ir tūkstantmečius? Žinau, kad mums nedraugiškų šalių ir tautų propagandistai to trokšta ir to siekia. Nes kam tada atiteks tie klodai, kurie yra sukaupti aisčių kultūroje per keletą tūkstančių metų?
Užverstas istorinės praeities šulinys reiškia nutrūkusius ryšius tarp kartų, reiškia neperduodamą patirtį ir išmintį. Prie tokio užversto atminties ir patirties šulinio gyvenantys žmonės – lyg nuolatiniai kūdikiai.
Todėl jų sąmone gali manipuliuoti bet kokios televizijos, bet kokie socialiniai tinklai, tokiems kūdikiams bet kokia kita kalba ir kultūra gali būti geresnė, gražesnė, įdomesnė. O kaip kitaip? Juk savosios tokie žmonės nežino, neprisimena, nebejaučia.
Tačiau vilties yra ir yra išeitis. Šiandien verslininkai, kaip jokia kita visuomenės grupė yra sukaupusi jėgos imtis aktyvios Lietuvos kūrimo.
Kodėl taip teigiu?
Dabar verslas jungia labai įvairias veiklas vykdančius žmones: nuo medikų, žurnalistų, teisininkų iki gamybininkų. Tarp verslininkų šiandien yra daugiausiai šeimų, nepriklausomų nuo materialinių svyravimų.
Šiandien būtent verslininkai yra sukaupę bene didžiausią intelektualinį kapitalą.
Dar daugiau: kas taip gerai sugeba planuoti, skaičiuoti kaštus ir svarbiausiai – pasiekti rezultato, jei ne verslininkai?
Tad ar ši nemaža visuomenės grupė gali išeiti į atvirą areną ir imtis aktyvios valstybės kūrimo programos?
Viskas priklauso nuo laiko dimensijos. O būtent – ar verslas sugebės pereiti į kitą lygį ir ims matyti savo kuriamą pasaulį istorinės atminties kontekste.
Kitaip tariant, ar verslas iš horizontalios, pelno ir naudos mąstysenos su būdinga fraze “laikas – pinigai”, pereiti į vertikalią, istorinės reikšmės ir naudos mąstyseną, kur laikrodis tėra pinigai, o laikas – galimybė kurti šimtmečiams.
Istorinė atmintis yra it stebuklingas skraidantis kilimas. Jis gali mus nukelti į stiprią ir norimą ateitį. Bet šiandien tas kilimas yra pradilęs, vietomis – sudriskęs. Nors adatų ir siūlų – jau turime.
Parengta pagal pranešimą, skaitytą vadovų konferencijoje EBIT 2015