Tiesa, XIX ir XX amžiais ginčas „Kas yra istorija?“ dažniausiai sprendėsi mokslo labui, praeities tyrinėtojų tekstai tapo labai rimti ir „sausi“, todėl paprastam skaitytojui sunkiai įkandami. Tuo tarpu įdomius, kvapą gniaužiančius pasakojimus apie praeityje gyvenusius žmones ir jų patirtus nuotykius kūrė romanistai, meninių filmų režisieriai, komiksų piešėjai ir teatro spektaklių kūrėjai.
Kokios istorijos reikia XXI amžiaus žmogui – solidžios, išnašų gausa prislegiančios akademybės, teikiančios pramogą, pamokančios ir įkvepiančios pavyzdžiais, paguodžiančios, teikiančios užsimiršimą? Ar įmanoma mokslo ir meno dermė solidaus mokslininko tyrime? O gal rašyti populiariai ir suprantamai reiškia mokslo suvulgarinimą?
Ar šiuolaikinis istorikas turi teisę, palikęs archyvą ir biblioteką, imtis romano arba kino scenarijaus kūrybos? Kaip į tokius „perbėgėlius“ žvelgia visuomenė ir menininkų bendruomenė?
Visus šiuos klausimus laidoje svarstėme su istoriko ir rašytojo talentus savyje derinančiu žmogumi – Vilniaus universiteto Istorijos fakulteto dr. Tomu Vaiseta, parašiusiu dvi knygas „Paukščių miegas“ (2014) ir „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“ (2016) bei atlikusiu ne vieną solidų XX amžiaus visuomenės istorijos tyrimą.
Su Tomu Vaiseta diskutavo kultūros istorikas Aurimas Švedas, daug rašantis apie istorijos vietą XXI amžiaus žmogaus gyvenime ir savo sakytinės istorijos žanro knygose bandantis sukurti mokslo ir meno sintezę.