„Mes su juo nuo 1986-1987-ųjų, ypač 1988-ųjų, kai, Gorbačiovo laikais, prasidėjo tikroji demokratija, jos užuomazgos, dirbome kartu penktame dabartinių Vyriausybės rūmų aukšte“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Jis prisiminė, kad tuomet su G. Kirkilu iškart pajuto bendrumą, kai suprato, kad, net ir priklausant Komunistų partijai, bet, santvarkai braškant, tai yra galimybė kažką pakeisti. „Didžiulę įtaką jam, kaip ir man, darė tai, kad mes turėjome galimybę bendrauti su iškiliausiais Lietuvos žmonėmis“, – prisiminė J. V. Paleckis.
Atsisveikinti su ilgamečiu kolega atvyko ir Česlovas Juršėnas su Irena Šiauliene. „1992 metais jis 28 metams buvo išrinktas į Seimą, kur dirbome tiek dirbdami valdžioje, tiek opozicijoje. Jis tikrai buvo talentingas politikas, gilinosi, kas labai svarbu, į visus reikalus, domėjosi. Galėjo ir šnekėti, ir rašyti, dalyvauti laidose, susitikimuose su žmonėmis. Su juo buvo smagu dirbti, nors, turiu pasakyti kaip buvęs partijos pirmininkas, kartais tekdavo pasiginčyti. Bet toks gyvenimas, tokia politika“, – prisiminė Č. Juršėnas.
Jis akcentavo, kad G. Kirkilas įsirašys į šalies istoriją savo euroatlantinėmis aspiracijomis ir konkrečiu darbu Lietuvai jungiantis į ES bei NATO.
I. Šiaulienė antrino, kad G. Kirkilas buvo žingeidus, mėgstantis skaityti, „Nesutrikdavo situacijose, gebėdavo net įtemptas situacijas sušvelninti, išeiti iš to, nepanikuodavo.
Su Gediminu buvo lengva dirbti, jis nebuvo sunkaus charakterio žmogus, galėjai pasitarti. Jis nesakydavo Irena, sakydavo Irutė. Žinoma, tas buvo gal kartais egoistiškai, nupirkti simpatiją, bet manau, kad tai buvo nuoširdu“, – kalbėjo politikė.