Transliacija baigėsi
Spektaklį filmavo LRT televizija. Interneto ryšį užtikrino TEO.
Rimo Tumino spektaklis griauna stereotipus, jis, kaip visada, autorinis, pamatytas ir pastatytas polifoniškai, muzikaliai, kietai ir emocingai. Režisieriui svetimas poetinis sentimentalumas, jis laužo ritmiškai sukonstruotas frazes, jį traukia gyvenimo proza, jis saldžiažodystės ir apsimestinio lyriškumo priešas. Savo spektakliui jis naikina anksčiau matyto ir skaityto „prisiminimų šlaką“. Jis atveria naują prasmę charakteryje ir siužete.
„Mylėti ką? Ir kuo tikėti?“
Kas šio romano herojus – Oneginas? Žinoma, kad Tatjana, „Tatjana – rusiška dvasia...“.
Jos charakterio esmė – organiškame susiliejime su gamta, su papročiais, nuoširdžiame ir naiviame narsume. Ji pavergianti savo natūralia gracija, narsiu tiesumu, aitriu nuoširdumu: „bet aš kitam atiduota ir būsiu jam ištikima“.
Oneginas – Dostojevskio žodžiais, „nesugebėjo atskirti vargšėje mergaitėje išbaigtumo ir tobulybės“. Jis nepamatė jos nei kaimo užkampyje, nei Peterburgo salone. Jis nepanoro pažinti jos, įžiūrėti ją. Tatjana perpranta jį: „ar ne parodija tik jis?“. Nors pats žavėjimosi objektas užtikrintas: „Aš jaunas, kupinas jėgų, Ko laukti man, ak nuobodu!“.
Tai “proto šalto įžvalgumas ir karčios pastabos širdies”.