Polifosfatais pagardintos mėsos nevalgo net šunys

Paprastas paršelis iki suaugusios kiaulės užauga maždaug per metus, o maitinamas hormonais – vos per 7 mėnesius. Tai pastebėję mėsos gamintojai neatsispiria greitesnio pelno pagundai. Dar vienas gamintojų „pagalbininkas“ – Vokietijos laboratorijose išrasti polifosfatai. Pagal Europos Sąjungos reikalavimus, prieš apdorojant skerdieną ji turėtų būti brandinama 5-7 dienas 0-6 laipsnių temperatūroje. Deja, per tą laiką jautiena praranda apie 2%, o kiauliena – maždaug 1,5% drėgmės. Tai reiškia ne ką kitą, kaip mažesnį svorį ir mažesnes pajamas, tad didieji gamintojai dažniausiai imasi apdirbti mėsą jau po paros. Naudojamos staklės, kurios į mėsą įšvirkščia polifosfatus – elementus, sulaikančius mėsoje drėgmę. Nors polifosfatų išradėjai konstatavo, kad naudojami jų kiekiai turėtų būti nedideli – šimtosios procentinės dalys, kai kurie gamintojai kaip mat sumojo, kad kuo daugiau pridėsi polifosfatų į mėsą, tuo sunkesnė ji bus. Keli bakstelėjimai ir 500 gramų mėsos gabalėlis gali sverti 700-800 gramų. Kadangi šis elementas legalus, apgaulės lyg ir nėra: gamintojai teigia, kad viskas daroma pagal taisykles, o jie žymiai pagerina visas mėsos savybes. Tačiau atsiranda ir šalutinis poveikis – produkcijos kiekis padidėja ir būtent dėl to pirkėjai mokėdami už mėsą sumoka ir už taip vadinamą vandenį, o sveikatos specialistai perspėja, kad dideli polifosfatų kiekiai sutrikdo medžiagų apykaitą ir sukelia širdies ligas.