Rima Urbonaitė. Prezidento rinkimų paradoksas: kodėl nerimauti labiausiai turi tie, kurie net nedalyvauja?

Šiuose LR Prezidento rinkimuose susiklostė gana paradoksali situacija, jog reitinguose lyderiaujanti partija nusprendė nekelti savo kandidato ir paremti dabar Prezidento pareigas einantį Gitaną Nausėdą. Žmogiškųjų ir finansinių resursų prasme pragmatinis sprendimas įtikino ne visus partijos narius ir kai kurie atvirai reiškė pagrįstą kritiką, jog partija praranda progą dalytis savo idėjomis, dar labiau stiprinti ir savo pozicijas.

Na, o partijos pirmininkė vis agituoja balsuoti už dabartinį Prezidentą, argumentuodama būtent tuo, kad išrinkus jį pirmame ture dar ir pinigų sutaupytume. Na, jeigu jau tokio lygio argumentais svaidomės, tai reikia pasakyti, jog dar daugiau pinigų sutaupytume, jeigu Prezidentą apskritai rinktų Seimas.

Bet čia detalės. Pasvarstykime, kaip dėliotųsi paveikslas, jeigu vis dėlto antro turo nebūtų, kas ir yra labai tikėtina. Reikia pasakyti, jog šie Prezidento rinkimai gali turėti kaip niekada daug strateginio balsavimo. Daugelis supranta, jog antrame ture prieš G. Nausėdą bus arba Ingrida Šimonytė, arba Ignas Vėgėlė, kurie kardinaliai skirtingi. Ir dalis rinkėjų, kurie norėtų balsuoti, pavyzdžiui, už Dainių Žalimą, strategiškai gali rinktis I. Šimonytę, nes I. Vėgėlės neprileidimas į antrą turą gali tapti svarbesniu tikslu. Atitinkamai ir su I. Vėgėle panaši situacija. Kitų kandidatų, kurie turi neretai panašias pozicijas, rinkėjai gali galvoti, kad geriau gal palaikyti I. Vėgėlę ir taip neprileisti I. Šimonytės.