„Vyras turi polinkį priversti moterį atlikti lytinį aktą. Ir šį fenomeną būtina suprasti tiek vyrui, tiek moteriai.“
„Merginų drovumas yra savigyna prieš vyrų juslumą. Moteris iš prigimties yra drovesnė už vyrą. Tačiau, nejausdama savyje tokio juslumo kaip vyras, ji gali nesuvokti vyro reakcijos į jos kūną ir nejausti tokio didelio poreikio slėpti savo kūną, kaip galima vartoti objektą.“
„Todėl tam, kad formuotųsi moters drovumas, jai reikia įsijausti ir į vyro psichiką. Taigi toks pasakymas, kad „apsirengiu, kada esu seksuali“ ir merginos apsirengia, apsinuogina, ypatinga tas vietas, į kurias vyrai jautriai reaguoja, tai tam tikra prasme galima vertinti kaip tam tikrą prievartą prieš vyrą“.
Tokiomis citatomis neseniai savo feisbuko puslapyje pasidalijo Laisvės partijos atstovė M. Danielė.
Ji teigė, kad tai – ne sovietinio leidinio ištraukos, o šių metų VDU dėstytojos vedamos paskaitos, rengiant mokytojus savo mokiniams kalbėti apie lytiškumą.
Danielė: tai diskredituoja vyrus
Šiuose mokymuose, Seimo narės teigimu, dalyvauja apie 700 mokytojų iš visos Lietuvos.
M. Danielė nurodė informaciją apie tai gavusi iš vienos susirūpinusios mokytojos, kuri stebėjosi, kad toks turinys teikiamas universiteto lygmenyje.
Okupacijos metais, primena M. Danielė, populiariausia knyga apie santykius Lietuvoje buvo 1981 metais išleista Jano Zalyčio knyga „Meilės vardu“.
Joje vyras, pasak parlamentarės, buvo piešiamas kaip savęs suvaldyti negalintis hormoninis sutvėrimas, kuris, vos pamatęs moterį, iškart ant jos šoka. Buvo teigiama, kad moteris, viena likusi (kambaryje, automobilyje) su vyru, prisiima atsakomybę už jo elgesį – nes ji esą žinojo, ko tokiu atveju tikėtis.
„Kitaip tariant, jus išprievartavo? Jūs pati kalta. – rašo feisbuke M. Danielė. – Praėjo daugiau negu 40 m. ir mes pagaliau vaduojamės iš sovietinės prievartos kultūros, tačiau mokytojai tebeskatinami mokyklose užtikrinti, kad šitos nuostatos keliautų iš kartos į kartą“.
Jos teigimu, milžiniškos pastangos, dedamos seksualinio smurto eliminavimui, čia yra tiesiog nubraukiamos, nes universitete girdime, kad moterų teisė rengtis savo nuožiūra, yra prievarta prieš vyrus.
„Tokios nuostatos diskredituoja ir vyrus, sudarančios jų, kaip hormonų valdomų primityvių sutvėrimų, įspūdį. Kas už viso to stovi? Ogi ta pati teologijos dėstytoja, kurios parengtą programą (kaip ji iš viso gavo tą programą rengti?) ministerija atmetė! Buvo rastas kitas kelias – universitetas sudėjo jos turinį, įskaitant dezinformaciją apie hormoninę kontracepciją, į mokytojų rengimo kursus. Sklinda gandas, tam, kad būtų atspindėtas „kitas požiūris“. Dar sklinda gandas, kad tai „dėl politinio spaudimo“. O tai kur jūsų, mieli universitetai, autonomija?“, – stebisi Seimo narė.
Aiškinsis Seime
Jo žiniomis, VDU šiuose mokytojų kvalifikacijos kėlimo kursuose teigia pristatantis du lytiškumo ugdymo požiūrius – grįstą žmogaus teisėmis ir krikščioniškąja pasaulėžiūra – ir palieka apsispręsti patiems mokytojams, kuris yra tikslingas.
„Kyla klausimas, ar universitetas, dėstydamas fizikos paskaitas, kviečia ir tuos, kurie tiki plokščios žemės teorija? Kur yra riba tarp „kito požiūrio“ ir sąmoningos dezinformacijos?“, – klausia ji.
Seimo narė nurodė ketinanti šaukti Seimo reprodukcinės sveikatos grupės posėdį, kuriame tikisi išgirsti VDU atstovų vertinimą šiam turiniui.
VDU: dėstytoja pristatė krikščioniškąjį požiūrį
Delfi kreipėsi į VDU ir gavo atsakymą, kad tai yra Švietimo, mokslo ir sporto ministerijos ŠMSM projekto „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ vykdomi mokymai.
„Tai nėra dėstomas dalykas universitete, o tik projekto metu vykę mokymai, pagal projekto specifikaciją vykdomi ir kokybės užtikrinimo procesai“, – aiškina VDU.
ŠMSM patvirtinti mokymai, anot universiteto, sudaro 240 val., iš jų 6 val. skirtos lytiškumo temoms.
VDU teigimu, šiomis temomis siekiama atskleisti įvairius požiūrius nuo liberalaus iki krikščioniškojo, siekiant ugdyti mokytojų kritinį mąstymą.
M. Danielės minėta dėstytoja, anot universiteto, pristatė krikščioniškąjį požiūrį.
„Gavus informaciją, su dėstytoja buvo susisiekta iš karto, išsiaiškinta, kokiame kontekste vyko šie mokymai ir ką dėstytoja turėjo omenyje. Dėstytoja atsakė, kad viešojoje erdvėje pasirodžiusi informacija yra ištraukta iš konteksto, suprasta klaidingai“, – nurodė universitetas.
Anot dėstytojos, pateikti pavyzdžiai buvo naudojami norint parodyti, jog egzistuoja ir kiti požiūriai, kviečiant mokytojus ugdyti kritinį mąstymą ir kritiškai vertinti įvairius požiūrius, kitų šaltinių citatas.
Dėstytojos komentaras
Po šios publikacijos į redakciją kreipėsi prof dr. Birutė Obelenienė, kurios prašymu pateikiame pilną profesorės komentarą:
„Kas ir kodėl nori nutildyti prof. Birutę Obelenienę? Atsakymas į Domantės Platukytės straipsnį „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika“.
Kaip pavadinti žanrą, kai, remiantis politikės socialiniuose tinkluose paskleista žinute, kurioje iš konteksto ištrauktų kelių iliustracijų pagrindu daromos absurdiškos išvados ir net nepasiteiravus asmens, kurį tai liečia, publikuojamas straipsnis? Pasaulyje tai vadinama cancel kultūra arba „užčiaupimo“ žanru. Tad kam ir kodėl parūpo nutildyti B. Obelenienę?
LRT portale 2024 balandžio 12 d. publikuotas Domantės Platukytės straipsnis „Vyrai linkę į prievartą, o moters kūnas – vartojimo objektas“? Po VDU dėstytojos teiginių – aštri kritika“ šokiravo. Straipsnyje man metamas absurdiškas kaltinimas tuo, kam priešinuosi visa savo esybe ir darbais. Tiek paskaitose, tiek mokslinėse konferencijose, tiek moksliniuose ir publicistiniuose straipsniuose kalbu prieš bet kokios formos smurtą prieš moteris, ypač seksualinį, nes jis jas labiausiai žeidžia. Prieš gerą dešimtmetį buvau pakviesta skaityti pranešimą pasaulinėje konferencijoje „Moterys: pažeistos teisės, teisės kurių reikia siekti“ („Women: Violated Rights, Rights to Achieve“) Italijoje. 2018 m. Laikinosios Seimo grupės „Už šeimą“ buvau pakviesta kaip ekspertė išsakyti savo nuomonę Seimo plenarinėje sesijoje, skirtoje aptarti „Europos Tarybos Konvenciją dėl smurto prieš moteris ir smurto šeimoje įveikimo“. Universitetinėse magistro studijose kartu su studentais nagrinėjame jaunų merginų ir moterų seksualizacijos reiškinį, parodydami kaip jis žeidžia moterį, kokios sunkios seksualizacijos pasekmės ne tik mergaitėms, bet ir berniukams bei visai visuomenei. Seksualizacijos reiškinys pripažįstamas mokslininkų bendruomenėje, jis itin pastebimas televizijoje, internete bei socialiniuose tinkluose. Seksualizacijos terminą pagrindė Amerikos psichologų asociacija (APA) Ataskaitoje dėl mergaičių seksualizavimo. Pagal APA, seksualizacija atpažįstama per keturis požymius. Iš jų dažniausias – moters sudaiktinimas, vertinant moterį vien per seksualinę prizmę, paverčiant ją sekso objektu. Seksualizacijos tema ir apie jos sąsajas su smurtu prieš moterį esu rašiusi spaudoje, kalbėjusi radijo (taip pat ir LRT) laidose.
Minėtame LRT straipsnyje pateikti neteisingi faktai, skaitytojai klaidinami. Teiginyje „tokias paskaitas mokytojams veda teologijos dėstytoja, kurios parengtą lytiškumo programą ministerija atmetė“, klaidingi net du teiginiai. Pirma, nesu ir niekad nebuvau teologijos dėstytoja, bet socialinių mokslų srities edukologijos profesorė. Antra, kuriant lytiškumo ugdymo programas, dalyvavau pačios Švietimo ir mokslo ministerijos (ŠMM) kvietimu, o sukurtos programos niekada nebuvo „atmestos“. 2004 m. buvau ŠMM pakviesta dalyvauti programos „Rengimas šeimai ir lytiškumo ugdymas“ rengimo darbo grupėje. Programą ministerija patvirtino 2007 m. 2014 m. tos pačios ministerijos kvietimu dalyvavau „Sveikatos, lytiškumo ugdymo bei rengimo šeimai (SLURŠ)“ programos rengimo darbo grupėje. Programą ministerija patvirtino 2016 m. 2023 m. atnaujinus visas bendrojo ugdymo programas, pastarosios programos mokyklose nebeliko. Ją esą turėjo pakeisti nauja „Gyvenimo įgūdžių bendroji programa“.
Būtina pažymėti itin svarbų faktą, kuris padės atskleisti, kodėl jau ne pirmą kartą susilaukiu Seimo narės Morganos Danielės dėmesio ir esu priversta įrodinėti, jog „nesu dramblys“. Šį kartą netgi turiu įrodinėti, jog nepropaguoju smurto prieš moterį, bet atvirkščiai – visais man prieinamais būdais jam priešinuosi. Į dviejų minėtų programų rengimo darbo grupes ŠMM sukvietė skirtingų visuomenės grupių atstovus, kurie labai skyrėsi savo pasaulėžiūra. Paskutinė SLURŠ programa buvo parengta bendro sutarimo pagrindu. Tačiau, rengiant Gyvenimo įgūdžių programą, rengėjų grupėje dalyvavo vieną pasaulėžiūrą atstovaujantys Įvairovės ir edukacijos namų atstovai. Jie taip pat pakviesti dėstyti universitetinėje mokytojų kvalifikacijos tobulinimo programoje „Gyvenimo įgūdžių (GĮ) mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“. Tikrai verta „pasveikinti“ Įvairovės ir edukacijos namus su tokiu didžiuliu laimėjimu ir galimybe skleisti žinią apie lytiškumo įvairovę mūsų vaikams mokyklose be pasaulėžiūrinės konkurencijos.
LRT straipsnyje visos išvados ir kaltinimai pagrįsti remiantis mano trimis skaidrėmis, išviešintomis Morganos Danielės socialiniame tinkle. Būtina pažymėti du labai svarbius dalykus, į kuriuos neatkreipė dėmesio LRT žurnalistė ir nežino Seimo narė. Pirma, paskaitų skaidrės nėra paskaita (pabraukta autor.). Skaidrės – tik iliustracijos išsakytai minčiai. Jos gali net nesutapti su paskaitos autoriaus nuomone ar netgi gali būti pateiktos kaip priešingos nuomonės iliustracija. Antra, paskaitos skaidrės skirtos ne plačiai visuomenei, bet tik mokymų dalyviams, kad vizualiai primintų paskaitos turinį. Skaidrėse, kurios cituojamos straipsnyje, pateikiamos mokslininko dr. Joe Malone, neuropsichologijos ir lyčių sveikatos specialisto, daug metų dėsčiusio Vidurio Tenesio valstijos universitete, taip pat Vanderbilto, Prinstono ir kituose aukštai vertinamuose JAV universitetuose, mintys iš knygos „Battle of the Sexes“ (2019). Šias skaidres gali pasiekti tik mokymų dalyviai su savo prisijungimo slaptažodžiu vidinėje universiteto internetinėje mokymo erdvėje. Universitete tai įprasta praktika: pateikti studentams skaidres, kurios padėtų jiems atgaminti girdėtos paskaitos turinį. Kai trys skaidrės išplėšiamos iš konteksto, demonstruojamos viešai, aiškinamos priešingai paskaitos turiniui, o dėstytojai primetamas požiūris, visiškai neatitinkantis jos pažiūrų, kyla klausimas apie tokios pastangos moralumą.
Gana plačioje „Gyvenimo įgūdžių (GĮ) mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programoje mokytojams dėstau labai nedaug – 2 val., segmente „Lytiškumas, lytinė ir reprodukcinė sveikata“. Neadekvatų išpuolį prieš mane padės suprasti keli faktai. Pirmiausia – kalbame apie lytiškumo klausimus, dėl kurių vyksta itin aštri pasaulėžiūrinė kova, peržengianti vien biologijos ir psichologijos mokslų ribas. Pats lytiškumas kaip toks labai svarbus. Lytiškumo ugdymas neprilygsta jokiai kitai disciplinai, nes lytiškumas nėra kokia nors atskira žmogaus veikla, bet esminis asmens būties, raiškos ir bendravimo su kitais būdas. Kartu tai – pasaulėžiūros dalykas. Pedagogikos teorija vienareikšmiškai teigia, kad su pasaulėžiūra susiję dalykai negali būti primetami kokiu nors mokomuoju dalyku, be tėvų žinios ir sutikimo. Šiuo požiūriu aš išsakiau savo nuomone LRT surengtame radijo ringe ( Koks lytinis ugdymas bus gyvenimo įgūdžių pamokose? ) bei LRT TV laidoje „7 Kauno dienos“ ( Diskusijos dėl gyvenimo įgūdžių programos netyla: lytiškumo sąvoka yra dezintegruota ). Kadangi visuomenėje kilo didžiulis nepasitenkinimas dėl vienos pasaulėžiūros dominavimo „Gyvenimo įgūdžių“ programoje (apie tai rašyta LRT 2023 12 27 Aidos Murauskaitės straipsnyje „Susipriešinimas neblėsta: aistras dėl lytiškumo ugdymo kaitino ir politikai, o visuomenės požiūris – skilęs per pusę“ ) buvau pakviesta programoje dėstyti vieną 2 valandų trukmės paskaitą „Vertybės lytiškumo ugdyme“.
Antra – „Gyvenimo įgūdžių“ programa parašyta lyčiai neutralia kalba. Programos turinyje nėra žodžių „moteris“, „vyras“, „mergaitė“, „berniukas“. Autoriai pasistengė ignoruoti egzistuojančią binarinę lyčių sistemą. Paaiškinimą galima rasti vienoje iš mokytojams rekomenduojamų metodinių priemonių – Nikos Norvilos „Lytiškumo ugdymo praktiniame gide“. Čia (7 psl.) teigiama – „taikoma strategija lytiškumo ugdymą dėstyti lyčiai neutralia kalba, kad būtų įtraukiami įvairios lytinės tapatybės žmonės bei išvengiama dvinario skirstymo“.
Visiškai natūralu, jog visuomenės nariai yra skirtingi, turintys skirtingas pasaulėžiūras ir įsitikinimus, kuriuos pripažįsta ir konstitucinė teisė. Tačiau mums reikia susitarti kaip tokiems skirtingiems taikiai sugyventi savo šalyje. Niekas neturi teisės užgrobti pasaulėžiūrinės tiesos monopolio. Susitarti dėl žmogaus sampratos turėtų padėti mūsų Konstitucija. Kaip teigia konstitucinės teisės specialistas doc. dr. Vaidotas Vaičaitis, LR Konstitucijos „18 straipsnyje aiškiai pasakoma, kad žmogus turi nekintamą prigimtį. Kas pagal Konstituciją šią prigimtį sudaro? Visų pirma, vyriška ir moteriška lytis (38 str.), taip pat tai, kad žmogus turi ne tik fizinį kūną (53 str. 2 d.) bet ir dvasią (42 str. 3 d.), dorovę ir moralę (26 ir 30 str.), taip pat <...> kad žmogus yra <...> laisvas asmuo, galintis pasirinkti savo elgesio modelį ir yra atsakingas už savo veiksmus (2 str.)“. Kadangi aiškiai pasisakiau prieš „Gyvenimo įgūdžių“ programos rengėjų siekį naudoti išskirtinai lyčiai neutralią kalbą, buvau ir esu kritikuojama. Šį kartą – klijuojant man smurto propaguotojos etiketę.
Trečia. Mano paskaitos svarbiausias tikslas, kurį pristačiau „Gyvenimo įgūdžių mokomojo dalyko įgyvendinimas pagrindiniame ugdyme“ programos pristatyme LR Seimo lankytojų centre 2023 spalio 4 d., yra pateikti mokslu pagrįstus faktus apie moters ir vyro skirtingumą bei jų vienodą žmogiškąjį orumą ir vertę. Žmogus yra nedalomas kūniškas asmuo, kurio orumas reikalauja, jog santykyje su kitu asmeniu, jis niekuomet nebūtų naudojamas kaip priemonė. Mano giliu įsitikinimu, kalbėti mokiniams, vadovaujantis Nacionalinės švietimo agentūros iškeltais „Nacionalinės programos BU gyvenimo įgūdžių programos turinio atrankos kriterijais“ apie „kūno ir organų funkcijų pažinimą, brendimą, fiziologinius, emocinius pokyčius, lytinės ir reprodukcinės sveikatos saugojimą ir stiprinimą; nėštumo ir jo planavimą“ bei temas: „meilė ir lytinis potraukis, abipusiškumo principas lytinių santykių metu“, nepateikiant moters ir vyro neurofiziologinių skirtumų bei hormonų poveikio skirtumų nėra sąžininga. Lytinio švietimo programose, kurių priemonės rekomenduojamos mokytojams, kalbant apie moters ir vyro lytinius skirtumus apsiribojama lytinių organų anatomija, nepateikiant žmogaus vaisingumo ir dauginimosi sistemos fiziologijos, nutylint lytinių ir gonadotropinių hormonų sąveikos bei lytinių hormonų svarbą paauglio/paauglės vystymuisi ir sveikatai. Taip pat pastebėta (tuo galima įsitikinti atsivertus čia minimą metodinę priemonę), jog kalbant apie moters menstruacinį ciklą, apsiribojama tik viena ciklo faze ir sutelkiamas dėmesys į higieną. Tuo tarpu Jungtinių tautų 2023 m. 67-ojoje asamblėjoje moterų padėties komisijos sesijos (CSW67) konferencijoje „Moterų ir mergaičių sveikatos priežiūros standartų kėlimas pasitelkiant technologijas ir švietimą“ buvo pateiktos rekomendacijos, jog moterys ir mergaitės turėtų būti pasirengusios priimti informacija pagrįstus sprendimus, o tai reiškia, kad „jos turėtų suprasti, kaip veikia jų kūnas, įskaitant ryšį tarp hormonų ir bendros sveikatos“. Lytinio švietimo programose nutylimas hormoninės kontracepcijos veikimo mechanizmas ir jos poveikis moters fizinei, psichinei ir socialinei sveikatai. Atkreiptinas dėmesys, kad tokiose lytinio švietimo programose vyrauja neigiama nuostata nėštumo atžvilgiu. Nėštumas pristatomas ne vaiko laukimo ar motinystės – tėvystės kontekste, bet kaip nenorima, neplanuota, netgi mirtinai pavojinga moters būsena (tuo tarpu naujausi moksliniai tyrimai patvirtina sąsają tarp neigiamo požiūrio į nėštumą ir pogimdyvinės moters depresijos). O kalbėti apie susitarimą ar „abipusiškumo principą lytinių santykių metu“, nepateikiant moters ir vyro lytinio potraukio raiškos skirtumų – nusikalstamai aplaidu. Moteris yra laisvas ir protingas asmuo, turintis pasirinkimo laisvę, tačiau pasirinkimas, tikslingai ribojant ar iškreipiant informaciją, nėra laisvas, greičiau jį galima vertinti kaip priverstinį. Moters ir vyro lytinio potraukio skirtumus paskaitoje pristačiau remdamasi mokslininkų Jennifer Oriel („Sexual pleasure as a human right: Harmful or helpful to women in the context of HIV/AIDS?“), Roy F. Baumeister, Kathleen R. Catanese ir kt. darbais. Baumeister, Catanese ir Vohs straipsnis „Ar lytinio potraukio stiprumas skiriasi pagal lytį? Teoriniai požiūriai, sąvokų skirtumai ir įrodymų apžvalga“ („Is There a Gender Difference in Strength of Sex Drive? Theoretical Views, Conceptual Distinctions, and a Review of Relevant Evidence“) medicinos mokslo lygių (evidence based) įrodymų piramidėje užima aukščiausia vietą kaip sisteminė apžvalga.
Jeigu mergina ar moteris nepažįsta savo vaisingumo sistemos fiziologijos, jei nežino kokie yra vyro ir moters vaisingumo sistemos neurofiziologiniai bei lytinių poreikių skirtumai, ar galima susitarimą ar sutikimą lytiniams santykiams vadinti tikrai laisvu? Informacijos ribojimas prieštarauja vienai iš svarbiausių žmogaus teisių – pasirikimo laisvei, kuri neatsiejama nuo informuotumo. Biologinių ir neurofiziologinių moters ir vyro skirtumų, vaisingumo pažinimų principų nežinojimas, darant pasirinkimus, susijusius su lytinę sveikata, dažniausiai labiau pavojingas moters nei vyro sveikatai. Tokio nežinojimo puoselėjimas akivaizdžiai pažeidžia lyčių lygybę. Kartu svarbios moters sveikatai informacijos nuslėpimas, siekiant paveikti jos pasirinkimus, traktuotinas kaip tam tikra prievarta, siekiant daryti įtaką moters pasirinkimams. Ar ne todėl siekiama nutildyti B. Obelenienę?
Atrodo, gįžtame į tuos laikus, kai buvo viena partija, viena nuomonė, o kitaip manančius, prikabinus „liaudies priešo“ etiketę, pasistengiama eliminuoti iš viešosios veiklos, viešai pasmerkti ir nutildyti. Ar ne to buvo siekiama žurnalistės rašte universiteto vadovybei, klausiant: „Ar universitetas kalbėsis su dėstytoja apie vedamų mokymų tikslus ir kokybę? Ar turite priekaištų? Ar dėstytoja toliau ves paskaitas mokytojams?“