„Facebook“ paskyroje „Orai ir klimatas Lietuvoje“ meteorologas Gytis Valaika jau savaitgalį rašė, kad „šeštadienį 18:29 val. Lietuvos laiku Saulės dėmėje AR3825 įvyko X4.5 stiprumo žybsnis. Nors išsiveržimas didele dalimi buvo nukreiptas į kitą pusę nei mūsų planeta, tačiau dalis plazmos debesies vis tik keliauja ir Žemės link. Skaičiuojama, kad rugsėjo 16-17 d. bus fiksuojama G3 (stipri) geomagnetinė audra. Taigi, laukiame Šiaurės pašvaistės. Sąlygos stebėjimams naktį iš pirmadienio į antradienį turėtų būti geros daugelyje šalies vietovių“, – pranešė meteorlogas.
Jis priminė, kad gegužės 10-11 d. naktį buvo fiksuojama G5 geomagnetinė audra, todėl šį kartą nereikėtų tikėtis labai įspūdingos pašvaistės. Kita vertus, bent jau fotoaparatai turėtų pamatyti gražių vaizdelių. Plika akimi – nebent užmiestyje, toliau nuo visų šviesų.
Šiaurės pašvaistė yra viršutinių atmosferos sluoksnių (jonosferos) švytėjimas daugiau kaip 80 km aukštyje dėl oro molekulių jonizacijos. Šiaurės pašvaistės dažniausiai matomos poliarinėse platumose, netoli magnetinių ašigalių, tačiau ir Lietuvoje šis reginys jau nėra itin retas, bet šią vasarą. Vidutinės ar stiprios geomagnetinės audros metu tokį grožį atmosferoje galima pamatyti ir mūsų šalyje.
Šiaurės pašvaistė – arba aurora borealis – nakties danguje pasirodo kaip ryškios virpančios šviesų uždangos, kurių spalvos varijuoja nuo žalios iki rausvos ir raudonos. Ją sukelia Saulės įkrautos dalelės, atsitrenkusios į Žemės atmosferos dujas. Spalvos atsiranda dėl skirtingų Žemės atmosferos dujų, kurias įkrautos dalelės įelektrina. Dvi labiausiai paplitusios Žemės atmosferos dujos yra azotas ir deguonis. Deguonies atomai švyti žaliai – tokia spalva dažniausiai matoma Šiaurės pašvaistėje, o azoto atomai skleidžia violetinę, mėlyną ir rausvą spalvą. Įspūdingiausios auroros kyla, kai Saulė išmeta tikrai didelius dalelių debesis.