Daugybė civilinių verslų galėtų pakeisti gamybą į karinę
Kariuomenės poreikiai karo metu tiesiogiai priklauso ir nuo civilinių organizacijų paramos. Tai – ne tik maitinimo, technikos remonto, logistikos, inžinerinių sprendinių, tačiau ir karinės paskirties ginkluotės gamybos galimybės. „Scalewolf“ vadovaujantis partneris Edvinas Kerza sako, kad Lietuvoje dar tik kuriasi gynybos ir saugumo sektorius, tačiau jau šiuo metu veiklą vystančios dvigubos paskirties dronų, lazerių technologijų, ginklų sistemų ir komponentų įmonės, nesunkiai padidintų apsukas ir į gamybos procesą įtrauktų papildomus resursus.
Jis pridūrė, kad pastaruoju metu ne mažai įmonių pradėjo kurti ir gaminti įvairias robotikos, autonomines, ryšių sistemas, o Šaulių sąjungos nariai aktyviai perima Ukrainos patirtį, kaip parankinėmis priemonėmis galima pasigaminti ginkluotę, sprogmenis. Liemenės, drabužiai, šaltieji ginklai, perdaryta ir patobulinta ginkluotė, 3D spausdinimo technologijų galimybės – jau šiandien aktyviai vystomos ir naudojamos paramai į Ukrainą teikti, tad konflikto atveju nemaža patirtis jau būtų sukaupta.
Pasak Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidento Roberto Dargio, pasitelkiant metalurgijos ir chemijos sektorius, Lietuvoje galima mažos galios šaudmenų gamyba. „Paprastesniems sprogmenims (granatoms, minoms) taip pat galima panaudoti jau turimas cheminės gamybos galimybes. Tekstilės pramonė galėtų gaminti šarvines liemenes, šalmus ir maskuojamuosius tinklus, tačiau tam svarbu turėti aiškias technologines specifikacijas ir sertifikavimo reikalavimus. Integruojant importuojamas dalis, gaminami žvalgybiniai, FPV ir kitokie taktiniai dronai. Taip pat, pasitelkiant jau turimą infrastruktūrą, galima plėtoti ne tik jau gaminamų kontrmobilumo priemonių, bet ir kitų gelžbetoninių konstrukcijų, pvz., mobiliųjų slėptuvių ar gynybos poreikiams pritaikytų transporto priemonių gamybą“, – sakė R. Dargis.
NATO reglamentai nebūtų pažeisti
Kyla klausimas, ar ekstremalios situacijos atveju civiliams verslams persikvalifikuojant nekiltų problemų su NATO bei kitomis aljanso šalimis? Tačiau pašnekovai tikina, kad daug kas priklauso nuo mūsų valstybės.
„Karo metu visos priemonės, skirtos apsisaugoti ir suderintos su vadovybe yra tinkamos. Kitas klausimas – ar kariuomenė karo sąlygomis gebės laiku įvertinti priemones, ginkluotę, ar bus laiko sertifikuoti, ar vis dėlto teks naudoti tai, ką pavyks pasigaminti. Be patikrų, testų, sertifikatų ir išbandymų įranga ir ginkluotė gali netgi būti pavojinga, tačiau šių dienų mūšiai rodo, kad ne visada yra galimybė rinktis, o kova vyksta tokiomis priemonėmis, kurios yra prieinamos. Dažnai sukurtos ir pagamintos tiesiog civilių gyventojų rankomis namuose“, – kalbėjo E. Kerza.
Jam pritarė ir R. Dargis, teigdamas, kad NATO reglamentai nėra kliūtis šalių narių verslui prisitaikyti gaminti gynybos reikmėms skirtus produktus. Atvirkščiai, NATO skatina vietinių gamintojų dalyvavimą, siekiant užtikrinti sąjungininkų savarankiškumą. Suprantama – turi būti užtikrinta, kad produkcija atitinka saugumo, kokybės ir reikalingus sertifikavimo reikalavimus. Taigi, šioje vietoje valstybė galėtų sukurti programą, padedančią įmonėms sertifikuoti savo produkciją.
„Sistemiškai sujungus verslą, institucijas ir finansavimo mechanizmus, Lietuva gali užtikrinti pramonės indėlį, pasirengiant visuomenės ir gynybos poreikių tenkinimui atėjus dienai X. Svarbu ir tai, kad pradėjus gaminti dvigubos ar karinės paskirties produkciją, įmonės neužstrigtų biurokratinėse procedūrose. LPK nuomone, taikos sąlygomis reguliavimas jau yra perteklinis, o karo atveju valstybė tikrai negalės laukti, kol bus išduotas leidimas ar licencija. Tam reikia būti pasiruošus jau dabar – bendraujant su ukrainiečiais šios pamokos atsiskleidžia itin aiškiai“, – patirtimi dalinosi Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas.
Pasigenda politinės strategijos
Pašnekovai įsitikinę, kad nors Lietuvos gynybai bei galimų priešų atgrasymui šiuo metu skiriamas didžiulis dėmesys, sprendimų, kaip tiksliai civiliai padėtų kariams – drastiškai trūksta.
E. Kerza pastebėjo, kad turėtume iš anksto nusimatyti procedūras, kaip gamintojai, gyventojai gali greičiau įsilieti į gynybos poreikių tenkinimo grandines, gauti būtiną mokymų, reikalavimų, specifikos įvadą dar taikos metu. Patirtis dirbant su startuoliais parodė, kad ir 6 bei papildomų 10 savaičių specifiniai mokymai leidžia pakankamai greitai civilių komandoms įsitraukti į dvigubos paskirties technologijų kūrimą, o sąveika su kariškiais gerokai paspartina galutinio produkto išvystymą. Atskirais atvejais, pačios talentingiausios įmonės jau per pirmus darbo metus pademonstravo stulbinantį progresą.
„Rinkoje yra galimybių pritraukti tiek neatlygintiną paramą, tiek investicijas, tačiau svarbiausia yra valstybės, kariuomenės užsakymai. Jie leidžia įmonėms planuoti veiklas, rengti darbuotojus, vystyti ir tobulinti produktus. Pastaruoju metu vykstantys įsigijimai iš Lietuvos gamintojų reikšmingai prisideda prie pažangių technologijų ir inovacijų vystymo, o vietinė gamyba – prie didesnio šalies apginamumo ir atgrasymo“, – paklaustas, kas finansuotų civilinių įmonių investicijas sakė „Scalewolf“ vadovaujantis partneris.
R. Dargis vykdančiosios valdžios atžvilgiu buvo kiek griežtesnis. Jo manymu, Lietuvos verslų įsitraukimas į valstybės gynybą reikalauja aiškios strategijos, apibrėžiančios poreikius ir reikalavimus, finansavimo garantijas, skatinančias gamybos perorientavimą. Tradicinė ir inovatyvioji pramonė Lietuvoje turi potencialą gaminti karinės ir dvigubos paskirties produktus. Tačiau svarbu akcentuoti – tam būtinas efektyvus dialogas tarp pramonės ir gynybos institucijų. Įmonėms reikia žinoti valstybės, jos institucijų, o ir sąjungininkų poreikius, technines specifikacijas.
„Be to, turėtų būti plėtojamos paramos programos įmonėms, kurios siekia prisitaikyti prie gynybos sektoriaus poreikių. Sudaryti ilgalaikes sutartis su įmonėmis, garantuojant valstybinius pirkimus ir taip užtikrinant investicijų atsiperkamumą. Įmonės galėtų pasinaudoti Europos Sąjungos finansavimu, skirtu gynybos pramonės plėtrai. Šiuo atveju reikėtų daugiau konsultacijų ir valstybės paramos pateikiant paraiškas. Mobilios gamyklos, trumpesnės tiekimo grandinės ir civilinės infrastruktūros integracija – visa tai galėtų sustiprinti gamybos atsparumą konflikto atveju“, – sakė Lietuvos pramonininkų konfederacijos viceprezidentas, – „Į Ukrainą smingant balistinėms Rusijos paleistoms raketoms ir geopolitinei saugumo situacijai toliau komplikuojantis, Lietuva negali sau leisti turėti neatsakytų klausimų apie gyvybiškų poreikių užtikrinimą dieną X. Kurios konkrečiai įmonės bus pasiruošusios gaminti gynybai skirtas ir kitas būtinąsias priemones? Kokios žaliavos joms bus reikalingos, iš kur ir kaip bus užtikrinamas jų tiekimas? Kokius finansavimo šaltinius pasitelksime ir kiek jie bus tvarūs? Šie ir daugiau atsakymų, suderinus su KAM, kitomis institucijomis, o taip pat ir sąjungininkais, reikalingi jau šiandien, kad dienai X atėjus mūsų šalis būtų įgalinta sustyguotam veikimui“.