Galimi keli scenarijai
Paskutiniais duomenimis, bausmę Lietuvos įkalinimo įstaigose iš viso atlieka 4564 asmenys. Lietuvos kalejimu tarnyba į Delfi klausimą, kokie planai dienai X parengti kaliniams, atsakė, kad klausimai, susiję su bausmių vykdymo sistemos veikla paskelbus mobilizaciją ar karo padėtį yra aptarti Teisingumo ministerijos Mobilizacijos plane, kurio turinys įslaptintas.
Saugumo ir gynybos analizės centro „Locked N’ Loded“ ekspertai sakė, kad karo atveju kaliniai, kalinami už lengvus nusikaltimus, tikėtina, būtų paleisti amnestijos būdu. Už sunkius nusikaltimus bausmę atliekantys asmenys, būtų pervežami į kitas įkalinimo įstaigas, toliau nuo kontaktinės linijos arba į užsienyje esančias įkalinimo įstaigas.
Gynybos ekspertas Darius Antanaitis pridūrė, kad karo metu policija, medicinos darbuotojai, ugniagesiai gelbėtojai ir kalėjimų tarnyba toliau atlieka savo pareigas, nes jie nėra ginkluotųjų pajėgų dalis. Todėl ir kalėjimai privalo toliau vykdyti savo funkcijas. Esant pavojui, kad kalėjimas su kaliniais gali būti sunaikintas, natūralu, jog nuteistieji – mūsų piliečiai – turi būti gelbėjami ir pervežami į saugią aplinką. Apskritai karo metu toliau galioja tiek nacionalinė, tiek tarptautinė teisė.
„Jeigu kalėjimas atsiduria okupuotoje teritorijoje, okupantai gali perimti kalinius ir naudoti juos priverstiniam darbui, tačiau jie negali su jais elgtis žiauriai, jei laikosi tarptautinės karo teisės. Jeigu valstybė kapituliuoja, okupacinė valdžia gali peržiūrėti kalinių bausmes, juos amnestuoti, perkelti į kitas įkalinimo įstaigas arba sugriežtinti bausmes“, – sakė D. Antanaitis.
Kaliniai gali būti kviečiami ginti šalį
Istoriniai pavyzdžiai ir Rusijos karas prieš Ukrainą parodė, kad kaliniai prireikus gali būti pasitelkiami šalies gynybai. Tiesa, šiuo klausimu kyla nemažai rizikų. Pasak „Locked N’ Loded“, amnestuotus kalinius, jei jie priklauso aktyviajam ar parengtajam kariuomenės personalo rezervui, galima būtų kviesti nuo pirmų dienų paskelbus mobilizaciją.
Ekspertai pridūrė, kad Sovietų sąjungoje ir dabartinėje Rusijoje tokia praktika yra dažna, ypač tada, kai fronte iškyla didelių problemų. Tai jiems patogu dėl elementaraus gyvosios jėgos generavimo, taip vadinamiems „mėsos“ šturmams, ypač žinant, kad jų niekas per daug nepasiges. Tuo pačiu „valomos“ perpildytos Rusijos įkalinimo įstaigos, savotiškai sprendžiamos socialinės problemos.
Antrojo pasaulinio karo metu iš politinių, kriminalinių kalinių bei karo tarnyboje nusižengusių karių buvo formuojami taip vadinami „drausmės batalionai“ (Shtravbatai). Po Rusijos pralaimėjimų dabartiniame kare, 2022 m. rudenį paskelbus mobilizaciją, „Wagner“ savininkas Prigožinas buvo įpareigotas formuoti dalinius iš kalinių (Shtorm Z), kurie „mėsos šturmais“ užgriuvo ukrainiečių gynybą prie Bachmuto 2023 m. žiemą – pavasarį ir vėliau agresoriaus reguliarioms pajėgoms leido užimti minėtą miestą. Beje, 2024 m. dėl gyvosios jėgos trūkumo Ukrainos pajėgos taip pat pasitelkė nuteistuosius valstybės gynybai.
Lietuvoje, nežiūrint ar jis yra amnestiją gavęs kalinys, ar ne, jis yra Lietuvos pilietis, taigi turi tas pačias teises ir pareigas, kaip ir visi kiti. Kitas klausimas dėl sunkius nusikaltimus padariusių asmenų, jie greičiausiai nebūtų įtraukiami į ginkluotąsias pajėgas.
D. Antanaitis pritarė dėl amnestijos, tačiau įžvelgė kitų galimų pavojų. Anot jo, jeigu galioja ar bus priimtas įstatymas, leidžiantis amnestuoti arba sutrumpinti įkalinimo laiką už savanorišką tarnybą savo šalies kariuomenėje, tuomet tai ir bus įgyvendinta. Kaliniai yra tokie pat mūsų valstybės piliečiai kaip ir visi kiti, tik jiems tam tikram laikui apribotos teisės ir paskirta bausmė. Priverstinis kalinių siuntimas į karą gali būti laikomas karo nusikaltimu, nes tai prieštarauja tarptautinei humanitarinei teisei, kuri draudžia priverstinį verbavimą ir karinį išnaudojimą.
Karo metu didžiausia rizika yra valstybingumo praradimas, todėl visos teisėtos priemonės, padedančios jį išsaugoti, yra tinkamos. Ne visi kaliniai yra absoliutus blogis – daugelis jų gali ir nori pasitaisyti.
„Mano nuomone, valstybingumo išsaugojimui kaliniai turėtų turėti teisę savanoriškai prisijungti prie savo šalies gynybos. Tokia galimybė ne tik sustiprintų šalies gynybinį pajėgumą, bet ir suteiktų jiems galimybę įrodyti savo lojalumą valstybei, mūsų bendruomenei“, – kalbėjo gynybos ekspertas.
Paklaustas, kaip vertina šią praktiką taikomą Rusijos, jis pabrėžė, kad lyginti Rusiją su normaliomis pasaulio praktikomis yra neįmanoma. Rusai naudoja kalinius kaip gyvą skydą, patrankų mėsą, žmones siųsdami į baudžiamuosius dalinius, kuriuose išgyvenimo tikimybė artima nuliui.
„Žinoma, visada egzistuoja rizika, kad kalinys gali pereiti į priešo pusę, ypač jei anksčiau buvo idėjiškai nusistatęs prieš savo valstybę. Tačiau tokios išdavystės įmanomos ir tarp laisvų piliečių. Net taikos metu matome ir girdime žmonių, kurie džiaugiasi Rusijos karo nusikaltimais ir atvirai deklaruoja, kad savo namų negintų, o mieliau prisijungtų prie agresoriaus“, – kalbėjo D. Antanaitis.
Jis įsitikinęs, kad tokiu atveju atranka yra būtina, kaip ir bet kur kitur – svarbiausias kriterijus yra lojalumas. Įkalintiems asmenims ši atranka turėtų būti dar griežtesnė, nes jie jau kartą (o kai kurie ir daug kartų) sąmoningai kenkė mūsų bendruomenei. Todėl tik kruopščiai atrinkti ir lojalūs asmenys galėtų turėti galimybę prisidėti prie valstybės gynybos ir gauti galimybę sutrumpinti įkalinimo laiką arba būti amnestuoti.
Kalinius apmokyti taikos metu – netikslinga
Jeigu bent truputį svarstoma apie galimą kalinių amnestiją ar pasitelkimą šalies gynybai, natūraliai gali kilti klausimas – ar nereikėtų jų pradėti ruošti dar taikos metu?
Ekspertai įsitikinę, kad tikrai ne. „Specialaus kalinių apmokymo taikos metu vykdyti nėra tikslinga. O amnestuoti ir atleisti nuo bausmės asmenys būtų šaukiami bendra tvarka iš rezervo ir apmokomi taip pat bendra tvarka su kitais rezervistais. Kitas dalykas, kad įkalinimo įstaigos dažnai iš priešiškos pusės gali būti išnaudojamos hibridinių grėsmių kontekste, tarkime mobilizacijos metu valstybėje organizuojant riaušes ir keliant neramumus įkalinimo įstaigose ar kalinių konvojų metu“, – aiškino „Locked N’ Loded“ centro atstovai.
D. Antanaitis tikino, kad kol kas reikėtų koncentruotis į kitus kalinčių žmonių poreikius, ypač jiems išėjus į laisvę: „Manau, ši idėja negalėtų būti įgyvendinta ne tik todėl, kad kaliniai yra nubausti už nusikaltimus, bet ir dėl to, kad vietoje karinio pasirengimo jiems reikėtų suteikti įgūdžius, kurie padėtų sėkmingai integruotis į visuomenę po išėjimo į laisvę. Be to, perteklinis visuomenės militarizavimas yra ydingas reiškinys“.
Jis pridūrė, jog taip, piliečiai turi gebėti ginti savo namus, tačiau pagal tą pačią logiką būtų galima teigti, kad visi privalo mokėti atlikti chirurgines operacijas, gesinti gaisrus ar vykdyti teisėsaugos funkcijas. Vis dėlto, mes mokame mokesčius tam, kad išlaikytume specializuotas institucijas – kariuomenę, policiją, ugniagesius, medikus – kurie yra apmokyti atlikti šias užduotis. Tuo tarpu visuomenė dirba, kuria ekonominę vertę ir prisideda prie valstybės gerovės, kol mūsų saugumu rūpinasi tam skirtos struktūros, kurias mes patys sukūrėme šiam tikslui.
