Remiantis „U.S. Energy Information Administration“ (EIA) duomenimis, bendras naftos kiekis, slypintis Ukrainos žemėje, įskaitant rusų okupuotą teritoriją, sudaro 54 mln. tonų, o tai šių dienų kainomis sudarytų apie 26 mlrd. eurų. Dujų – 1,1 trilijono kubinių metrų, o tai – apie 700 mlrd. eurų. Akmens anglies klodai – 38 mlrd. tonų, tiesa, Europos Sąjunga (ES) dar 2022 m. atsisakė anglies importo iš Rusijos. Tikėtina, kad net 50 proc. Ukrainos naudingųjų iškasenų yra Rusijos okupuotoje teritorijoje Rytų ir Pietryčių Ukrainoje. Kaip galėtų atrodyti tokio sandorio realizavimas – pagalvokim. O per tą laiką Europos šalys masiškai eksploatuoja naudingąsias iškasenas: iškastinį kurą, išgaunamą dar toliau Rytuose – Rusijoje.
Nuo 2022-ujų pirkimai iš Rusijos buvo drastiškai sumažėję, bet šiuo metu vėl pradėjo didėti. Štai „International Energy Agency Argus Media Group“ teigia, kad nuo 2022 metų naftos ir jos produktų importas iš Rusijos į ES sumažėjo bent 4 kartus. O Europos Komisijos duomenimis, 2024 m. III ketvirtį Rusijai už suskystintąsias dujas sumokėta kone dvigubai daugiau, palyginti su tuo pačiu 2023-iųjų laikotarpiu. „The Guardian“ savo 2025 m. vasario 25 d. publikacijoje reziumuoja, kad kalendoriniais 2024 m. Rusijos iškastiniam kurui pirkti ES išleido 39 procentais daugiau negu Ukrainai remti. Europa jau kurį laiką gerai suvokia stiprios priklausomybės nuo rusiškų iškastinių išteklių pavojus, tad šis uždavinys reikalauja ne tik finansinių ar technologinių investicijų, bet ir politinio ryžto. O situacija nuo to laiko, kai prieš trejus metus Rusija pradėjo karinę invaziją į Ukrainą, keitėsi.
Rusijos karinė agresija privertė mus – ES šalis – susimąstyti ne vien apie ekonominį saugumą, bet ir apie sienų apsaugos stiprinimą, ginkluotės didinimą, o svarbiausia – apie moralines vertybes. Juk rusiškų dujų atsisakymas tampa kiekvienos ES šalies moraliniu apsisprendimu, demonstruojančiu palaikymą Ukrainai ir jos kovai už nepriklausomybę. Tačiau visiškai nutraukti ryšius su rusiška energija nėra paprasta, todėl kiekvienas žingsnis link to išbando ES gebėjimą veikti vieningai ir nepasiduoti trumpalaikiams kompromisams. Tik tenka pripažinti, kad tarp valstybių narių nuomonės ir interesai skiriasi.
Galima džiaugtis, kad nuo 2022 m. ES parama Ukrainai išliko stabili, o Europos šalys ir ES institucijos demonstruoja lyderiaujančią poziciją teikdamos humanitarinę, finansinę ir karinę pagalbą. Ji siekia net 132 mlrd. eurų. Vis dėlto trečiaisiais karo Ukrainoje metais Europos Sąjungos šalys vis dar aktyviai importavo energetinius išteklius iš Rusijos – bendra naftos ir dujų pirkimo suma siekė apie 21,9 mlrd. eurų. O svarbiausia – ši suma viršijo ES finansinę paramą Ukrainai 2024 metais, kuri, remiantis „Kiel Institute for the World Economy“ (IfW Kiel) duomenimis, sudarė 18,7 mlrd. eurų. O tai jau akivaizdžiai kelia klausimų dėl ES energetinės priklausomybės ir verčia susimąstyti: tai ką gi mes, Europa, iš tiesų remiame?..
Galima prisiminti Ukrainos šių metų pradžios sprendimą nebepratęsti rusiškų dujų importo sutarties su Rusija, o dar tiksliau – su „Gazprom“. Šis žingsnis sukėlė didelį nepasitenkinimą iš Vengrijos ir Slovakijos pusės. Vengrijos premjeras Viktoras Orbanas dar sausio mėnesį aiškiai pareiškė, kad vetuos sankcijų atnaujinimą, jei Ukraina nesutiks atnaujinti susitarimo, užtikrinančio tolesnius Rusijos dujų srautus (galiausiai to neįvyko). Tuo tarpu Slovakijos lyderis Robertas Fico, susidūręs su dujų tranzito ginču, įvardijo Ukrainos prezidentą Volodymyrą Zelenskį Slovakijos „priešu“. Rezultate tiek Vengrija, tiek Slovakija intensyviai spaudžia Ukrainą atnaujinti susitarimą, leidžiantį Maskvai tiekti dujas į Europą per karo draskomą šalį.
O argi nekyla klausimas, kodėl šios šalys demonstruoja tokią aršią reakciją? Atsakymas gana aiškus: jos neteko dujų nuolaidų ir tranzito mokesčių, kurie anksčiau suteikdavo papildomų pajamų iš rusiškų dujų eksporto į kitas valstybes. Iš esmės, Vengrija ir Slovakija, būdamos didžiausios rusiškų gamtinių dujų pirkėjos ES ir tuo pačiu tarp mažiausiai finansinės pagalbos teikiančių Ukrainai valstybių, rodo, kad siauri trumpalaikiai interesai šiuo atveju dominuoja prieš ilgalaikius Europos Sąjungos tikslus ir vertybes.
Toks derybinių pozicijų išnaudojimas, kuomet nacionaliniai interesai dominuoja, o ES tikslai nustumiami į antrą planą, yra būdingas ne tik jau minėtoms ES valstybėms narėms, bet, pavyzdžiui, ir Čekijai. Būtina pabrėžti, kad rusiško iškastinio kuro importas į ES būtų sunkiai įmanomas be šešėlinio Rusijos laivyno. Svarbu, kad ES 16-asis sankcijų paketas apima sankcijas 74 laivams, o bendrai sankcijos bus taikomos 153 laivams, įtrauktiems į sąrašą. Būtent šie laivai priklauso Rusijos šešėliniam laivynui. Manau, kad būtina ir toliau griežtinti sankcijas Rusijai, ypatingą dėmesį skiriant rusiško iškastinio kuro eksportui, ypač užkardant šešėlinio laivyno veiklą, kuris sudaro reikšmingą dalį rusiškos žaliavos gabenimo į Europą.
Svarbus pastebėjimas: kai Ukraina atsisakė rusiškų dujų, tranzitas pasuko per Turkiją. Ar Turkija įvertins naują derybų situaciją bei savo geopolitinį vaidmenį? Geopolitinė dinamika išlieka sudėtinga – Turkija tampa svarbia iškastinio kuro srovės pernešimo arterija, kuri sustiprina jos derybinę ir regioninę galią. „TurkStream“ dujotiekis, dabar likdamas vieninteliu maršrutu, didina Turkijos geopolitinę įtaką bei leidžia Ankarai perimti dalį metinių tranzito pajamų, kurių Ukraina neteko.
Tenka pripažinti, kad rusiškos dujos išlieka reikšminga bendro energijos naudojimo balanso dalimi, ypač pramonės sektoriuje ir kai kuriose ES šalyse, kurios vis dar priklauso nuo tiekimo iš Rusijos. Pastaruoju metu „TurkStream“ pajėgumai tik didėja, rusiškos dujos vis dar randa kelią į Europos rinką. Neretai per tarpininkus ar alternatyvius tranzito maršrutus.
Treji metai nuo Rusijos agresijos karo prieš Ukrainą pradžios, o situacija energetikos srityje vis dar kelia rimtų klausimų. Šių metų vasarį kreipiausi į Europos Komisiją dėl augančio rusiškų dujų importo į Europą, primindamas, kad Europos Parlamentas ne kartą pasisakė prieš šią praktiką. Šiame kontekste svarbu paminėti ir „REPowerEU“ tikslus – iki 2027 m. visiškai atsisakyti bet kokios rusiškos žaliavos importo į ES. Tačiau kaip tik kovo 6 d. „Politico.eu“ paskelbė, kad ES dėl besikeičiančios geopolitinės situacijos atideda savo strategijos, kaip atsisakyti priklausomybės nuo rusiško iškastinio kuro, paskelbimą. Išlieka klausimas, ar tikrai visos ES valstybės narės pasirengusios visiškai atsisakyti rusiškos energijos.
Nuomonė
Šioje publikacijoje skelbiama asmeninė autoriaus nuomonė. Portalo Delfi redakcijos pozicija negali būti tapatinama su autoriaus nuomone.
