Dronų sienos idėją dar pernai susitikime aptarė Baltijos šalių, Lenkijos, Ukrainos, Suomijos ir Norvegijos ministrai. Kalbėta, kad tokia siena padėtų saugoti šalių išorės sieną su Rusija ir Baltarusija – nuo Norvegijos iki Lenkijos.
Dronų siena gali būti suprasta dviem būdais
Gynybos ir saugumo ekspertas Darius Antanaitis pasakojo, kad dronų sienos terminas atsirado maždaug prieš 15 metų.
„Ypač suaktyvėjo diskusija dėl dronų sienos, kai reikėjo saugoti JAV ir Meksikos sieną. Tuomet vietoj to, kad būtų statomas fizinis barjeras, buvo kalbama, kad geriau pasitelkti dronus“, – teigė jis.
Pasak pašnekovo, dronų sieną galima suprasti dvejopai.
Pirma, dronų siena – kaip apsauga nuo dronų.
„Tai reikštų sistemą, sudarytą iš įvairių jutiklių, radarų, kurie galėtų nustatyti draoną, jį identifikuoti ir sekti, bei dronus neutralizuojančių sistemų – bangų trikdžių, lazerinių sistemų ir kitų sistemų kaip patrankos, šautuvai ir kt.“, – vardijo D. Antanaitis.
Eksperto teigimu, karo Ukrainoje kontekste išpopuliarėjo dar vienas dronų sienos paaiškinimas: „Kai dronai atlieka stebėjimo, saugojimo ir atakos funkcijas. Tokiu atveju „dronų siena“ yra sudaryta iš įvairių dronų, bepiločių – skraidančių, važiuojančių, plaukiančių arba nardančių sistemų, kurios stebi aplinką ir seka“.
Kol kas dar neišspręsta viena bėda
Visgi, pasak D. Antanaičio, su pastarąja dronu siena problema yra technologinė.
„Nes mes dažnai žinome apie pirmo asmens dronus (FPV, angl. First Person View), kurie turi labai nedidelį skrydžio laiką. Turint omenyje, kad dronų sienai reikia daug dronų, tai jų baterijų keitimas ar krovimas užimą milžinišką laiko ir resursų dalį, – dalijosi gynybos ekspertas. – Pažangios valstybės naudoja kito tipo dronus stebėti. Naudojami vidutinės klasės dronai, kurie ore gali išsilaikyti ilgą laiką, arba aukštai skraidantys dronai, kurie gali net keliasdešimt valandų išsilaikyti ore, stebėti vietovę ir perduoti informaciją“.
Pasak D. Antanaičio, pavyzdžiui, Izraelis sienos ir oro uostų apsaugai naudoja važiuojančius dronus (UGV – angl. Unmanned Ground Vehicle): „Tokiu būdu saugomi žmogiškieji resursai, nes vienas asmuo gali pamatyti pakankamai didelį kiekį teritorijos ir būti mobilus būtent UGV dėka“.
Sienos ar svarbių infrastruktūros objektų apsaugai naudojami ir vandens ir povandeniniai dronai.
„Pavyzdžiui, povandeniniai dronai saugo komunikacijas po vandeniu. Taip pat gali būti atakos dronai, siunčiantys torpedą. Vandeniniai dronai plačiai bandomi Nyderlanduose, Didžiojoje Britanijoje. Ir Vokietija yra pasirengusi tokių dronų įsigyti, o Singapūras jau naudoja tokius antvandeninius dronus patruliuoti ir stebėti“, – tęsė pašnekovas.
Neužtenka tik susekti droną
D. Antanaitis kartu pasidalino, iš kokių pakopų sudaroma dronų sienos sistema.
„Kas iš to, jei tik žinosi, kad skrenda dronas ar plaukia, bet nieko negalėsi padaryti“, – sakė jis.
Todėl dronų sieną turėtų sudaryti tokios pakopos: pirma – technologijos, leidžiančios identifikuoti, ar fiksuojamas objektas yra dronas, paukštis ar žuvis vandenyje. Antra – technologijos turi leisti sekti objektą, matyti realiu laiku. Trečia pakopa – objekto neutralizavimas, pavyzdžiui, radijo bangomis ar šūviais kitu dronu.
Pasiteiravus, ar Lietuvoje esanti gynybos pramonė ir gaminamos technologijos leistų dalį reikalingos įrangos pasigaminti šalies viduje, D. Antanaitis atsakė: „Dažnai droną suprantame kaip daiktą su keturiais sraigtais, tačiau drono esmė – jo gebėjimai: kokią turi optinę, ryšio įrangą, kokie įdiegti veikimo algoritmai. Pati platforma sudaro mažiausią kainos dalį. Iš esmės Lietuvoje tai daryti įmanoma. Jei būtų finansavimas ir pirkimai, būtų galima dalį sistemos gaminti Lietuvoje, dalį – kitur“.
