R. Lukaitytė-Vnarauskienė. Kokioje Lietuvoje laimėjo R. Karbauskis?

Visas feisbuskas net loštelėjo po to, kai žalioji banga antrajame rinkimų į Seimą ture tiesiog nušlavė konkurentus ir laimėjusi daugumą vienmandačių, kuriose varžėsi, į Seimą pateko turėdama jau senokai parlamente matytą daugumą. 56 mandatai iš 141.

Taip, tai permainos, kurių norėjo balsavusieji. Tiesa, panašu, ne už tą permainas žadančią partiją balsavo aktyviausieji feisbuke.

Tai kas gi balsavo už tokius socialinėje erdvėje nemadingus Lietuvos valstiečius ir žaliuosius? Gal tie, kurie dažnai yra nepriimtini ir pašiepiami sėkmingų miestiečių.

Kaip gyvena ta nemiestietiška Lietuva, besižavinti Naisių stebuklu?

Oficialus vidutinis atlyginimas šalyje yra 600 eurų į rankas, tačiau net 28 savivaldybėse atlyginimų į rankas vidurkis nesiekia 500 eurų.

Taigi beveik pusėje iš 60 savivaldybių. Galime pabandyti įsivaizduoti, koks vidurkis būtų, jeigu skaičiuotume tik privataus sektoriaus darbo užmokesčius.

Žinote, kaip viskas atrodo eilinėje nedidelėje Lietuvos savivaldybėje?

Ieškantys darbo dažnai net nesitikslina, kokią algą jiems siūlo būsimasis darbdavys, nes absoliuti norma yra gauti minimalią – 380 eurų neatskaičius mokesčių.

Laimingieji yra tie, kurie kažkokiu ne visiems žinomu būdu gauna darbą biudžetinėje ar savivaldybės įmonėje. Ten jie jau gali tikėtis šalies vidurkiui artimos ir gal net didesnės algos.

Štai, pavyzdžiui, praėjusiais metais daugiau nei du šimtai tūkstančių dirbančiųjų gavo minimalią arba mažesnę nei minimali algą, o 64 proc. tenkinosi mažesniu nei šalies vidurkis atlyginimu.

Taip, šešėlis Lietuvoje egzistuoja ir jis niekam ne paslaptis, bet didelės laimės ir gerokai patogesnio gyvenimo jis eiliniam nedidelės miestelio įmonės darbuotojui irgi negarantuoja. Jo užmokestis net ir su vokeliu greičiausiai užtikrina nykią egzistenciją ir siaubą, jei reikia išleisti vaikus į mokslus mieste.

Nepamirškime pensininkų, kurių yra beveik 600 tūkstančių. Jų vidutinė pensija be jokio šešėlio – 266,40 eurų. Juos nuo skurdo rizikos ribos skiria 7,4 eurai.

Ką tokiam dar neemigravusiam nykstančio regiono gyventojui reiškia permainos žadančios partijos gyvenimas kaip Airijoje arba investicijų ir inovacijų abrakadarba?

Jis žino, kiek jo regione moka investuotojas (neretai - toli gražu iki didmiesčio atlyginimo), taip pat jis žino, koks yra gyvenimas Airijoje, nes lankė ten gyvenančius draugus ir artimuosius, bet kartu ta Airija jam atrodo pakankamai toli.

Ir nemokite ranka į šiuos regionų gyventojus, per dažnai jie buvo pamiršti ir ne veltui jaučiasi apleisti. Nepaisant to, kad Vilniuje, Kaune ir Klaipėdoje gyvena trečdalis Lietuvos – kiti du trečdaliai vis dar yra ten.

Toks regiono gyventojas tik mato tuštėjančius kaimynų būstus ir mažėjantį jaunimo skaičių gatvėse. O gimtuosiuose namuose likusios pensininkės kaip altorėlį apdengusios krakmolinta servetėle laiko kompiuterį su kamera, kuriuo kas vakarą pasilabina su emigracijoje gyvenančiais vaikais ir anūkais.

Pernai iš Lietuvos išvyko 44,5 tūkst. žmonių. Labiausiai emigravo tie patys regionai.

Metas atvirai pasakyti, kad turime dvi Lietuvas, – ir joms abiem reikia skirtingų sprendimų.

Taip pat rinkimus laimėjusi partija pataikė į dešimtuką su žinia apie kovą su alkoholizmu.

Kol kas visiškai neaišku, kuri dalis priemonių bus įgyvendinta, bet girtų kaimynų, prasigėrusių artimųjų, mušamų moterų ir į šulinius mėtomų vaikų prisižiūrėjusiems regionų gyventojams ši žinia turėjo patikti.

Rinkimuose dalyvaujantiems politikams kažkaip pro ausis praslydo žinia, kad dėl augančių pragyvenimo išlaidų iš visų europiečių labiausiai baiminasi Lietuvos gyventojai – šis veiksnys jaudina kone pusę (44 proc.) lietuvių.

Jie taip pat atsargiau nei kitų šalių gyventojai leidžia pinigus, o lyginant su praėjusiais metais optimistiškai ekonomikos augimą vertinančių Lietuvos gyventojų sumažėjo 15 proc.

Kitame tyrime daugiau kaip pusė (59 proc.) lietuvių nurodė, kad didžiausia Lietuvos problema yra didėjančios kainos, infliacija, pragyvenimo kaina.

Kažkaip disonuoja su skelbiamu nuolatiniu atlyginimų didėjimu ir ekonomikos augimu, tiesa? Galbūt dėl to, kad jie auga ne visiems ir kainos keičiasi kur kas sparčiau.

Dar viena svarbi detalė apie tai, kaip atrodo Lietuva: pernai skurdo rizikoje gyveno daugiau nei penktadalis šalies gyventojų (22,2 proc.).

Tai reiškia, kad pernai maždaug 640 tūkst. šios šalies gyventojų gyveno baimindamiesi ir nerimaidami, kad neišgalės nusipirkti būtiniausių prekių, apmokėti sąskaitų, pasirūpinti būtiniausiais šiandienos ir ateities savo vaikų poreikiais. Toks skaičius žmonių šiuo metu gyvena Kauno ir Klaipėdos miestuose ir rajonuose kartu sudėjus.

Beje, Lietuvą valdant esą kairiajai socialdemokratų vadovaujamai Vyriausybei žemiau skurdo rizikos ribos 2015 m. atsidūrė 80 tūkst. žmonių daugiau nei 2014 m.

Beveik 50 proc. tikimybę atsidurti už skurdo ribos turi vieniši tėvai, auginantys vaikus (tokių šeimų skurdo rizikos lygis – 47,6 proc.). Galima lengvai įsivaizduoti, kaip jaučiasi ir ką gali savo vaikams ir sau suteikti šie žmonės.

Antri pagal didžiausią riziką atsidurti skurde buvo vieni gyvenantys asmenys (39,5 proc.).

Taip pat rinkimus laimėjusi partija pataikė į dešimtuką su žinia apie kovą su alkoholizmu.

Kol kas visiškai neaišku, kuri dalis priemonių bus įgyvendinta, bet girtų kaimynų, prasigėrusių artimųjų, mušamų moterų ir į šulinius mėtomų vaikų prisižiūrėjusiems regionų gyventojams ši žinia turėjo patikti.

Todėl suprantamas daugiau nei vidutiniškai uždirbančio vilniečio nusistebėjimas, kad rinkimų rezultatai visai kitokie, nei jis manė.

Pasirodo, yra kita Lietuva.

Diskutuokime feisbuke.