Nuo praėjusių metų gegužės 12-osios, kai teisėsauga ėmėsi aktyvių veiksmų Liberalų sąjūdžio (LS) politinės korupcijos byloje, kaip žurnalistams anksčiau teigė R. Šimašius, partiją paliko 400 narių, tačiau esą įstojo apie 500. Dėl ateities nuogąstaujantys liberalai ieško įvairių gelbėjimosi variantų, tačiau LS valdyba nusprendė neatsižvelgti į partijos vicepirmininko Vitalijaus Gailiaus anksčiau pateiktą siūlymą pasitikrinti, ar liberalai pasitiki dabartine partijos vadovybe. Esą tiek pirmininkas R. Šimašius, tiek jo pavaduotojai buvo išrinkti jau po kilusių įtarimų, o naujų faktų teisėsaugos tyrime iki šiol nepaaiškėjo.
Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) profesorius Lauras Bielinis, kalbėdamas apie užuominas dėl LS vadovybės keitimo, DELFI sakė, jog tai būtų logiškas žingsnis, bet neaišku, ar jis duotų naudos. Jo manymu, greičiausiai, bandydamas išspręsti iškilusią problemą, LS kliausis viešųjų ryšių teikiamomis galimybėmis.
„Tai jie moka. Šita partija yra labai gerai įvaldžiusi viešuosius ryšius. Todėl jiems greičiausiai ir sekasi labiau nei kitoms partijoms (išsikapstyti iš skandalų – DELFI)“, – sakė politologas.
Nuo filosofijos prie verslo
LS ištakos – Lietuvos liberalų sąjungoje (LLS), įkurtoje 1990 metų lapkričio 24-25 dienomis Vilniuje vykusiame steigiamajame kongrese. Ši partija būrėsi aplink filosofus Vytautą Radžvilą, tapusį pirmuoju liberalų vedliu, Arvydą Šliogerį, Arvydą Juozaitį, Algirdą Degutį, signatarus EduardąVilką, Algirdą Kumžą, Rimvydą Valatką, kitus.
1992 metų Seimo rinkimuose liberalai, dalyvavę kartu su Valstiečių sąjunga, neperžengė 5 proc. ribos. Dėl to iš partijos pirmininko pareigų pasitraukusį V. Radžvilą pakeitė verslininkas Šarūnas Davainis.
Būtent tuo metu liberalai pradėjo megzti glaudžius ryšius su verslo pasauliu. 1993 metų sausio kongrese LLS priėmė deklaraciją „Dėl prioritetinių partijos vystymo krypčių“, kurioje buvo numatoma kurti „vakarietiško tipo dešiniąją partiją, besiremiančią į verslininkijos, laisvųjų profesijų ir kitus ekonomiškai savarankiškus sluoksnius bei jų organizacijas“, pradėti megzti ryšiai su asocijuotomis verslo struktūromis.
Ypač problematiškai iš šių dienų pozicijų atrodo partijos bendravimas su liūdnai pagarsėjusiu koncernu EBSW, vadovautu Gintaro Petriko. Mažai kas beprisimena, kad 1994 metais, EBSW klestėjimo metu, G. Petrikas ir susijusių įmonių vadovai bei nemažas kiekis jų darbuotojų įstojo į LLS, o partijos pirmininku 1995-aisiais buvo išrinktas Ginutis Vencius. Tačiau po to, kai per 1995 metų pavasarį įvykusius savivaldos rinkimus LLS patyrė pralaimėjimą, EBSW strategai atsisakė planų veikti per šią partiją, daug su koncernu susijusių žmonių pasitraukė iš LLS.
Susirinko draugų būrelis
Šiuo metu politikoje matomus liberalus galima laikyti šios partijos senbuviais. Gintaras Steponavičius, anksčiau apklaustas kaip specialusis liudytojas politinės korupcijos byloje, bet nepaminėtas reiškiant įtarimus visam LS, liberalams priklausė nuo pat partijos įsikūrimo.
Šis politikas neretai pavadinamas prieš pusantrų metų įtarimų korupcija sulaukusio buvusio Liberalų sąjūdžio lyderio E. Masiulio politiniu krikštatėviu. E. Gentvilas žiniasklaidai yra pasakojęs, kaip Klaipėdos universitete, kur dėstė, pastebėjo E.Masiulio „sveiką protą, darbštumą ir universalumą“, tad paskatino jį siekti politinės karjeros.
E.Masiulis į LLS įstojo 1996-aisiais. Po poros metų, 1998-aisiais, E. Gentvilas jį pasikvietė mero patarėju, o jau 2000-aisiais 26 metų E. Masiulis sėkmingai sudalyvavo Seimo rinkimuose, tapdamas jauniausiu tos kadencijos parlamentaru.
Vėliausiai, 1999 metais, prie LLS prisijungė ryškų pėdsaką šios partijos istorijoje palikęs Artūras Zuokas. Prieš tai jis glaudžiau bendradarbiavo su Lietuvos centro sąjunga, kartu su ja organizavo prezidentinę Valdo Adamkaus kampaniją. Tačiau narystė LLS jam buvo ypač sėkminga – prabėgus vos metams po to, kai tapo liberalu, A. Zuokas buvo išrinktas Vilniaus meru.
Minimu laikotarpiu, regis, buvo pradėti kloti pamatai ir liberalų finansinei gerovei. Partijoje susiformavusi grupė draugų – tokiais buvo įvardijami E. Gentvilas, E. Masiulis, G. Steponavičius, kiti – ėmėsi kurti fondus ir viešąsias įstaigas, per kurias rinkta verslo parama. Viena pirmųjų tokių įstaigų – visuomeninė organizacija „Liberalios reformos“ – gimė 2001 metais E. Gentvilo iniciatyva.
Šios organizacijos sukaupta parama tapo startiniu indėliu į 2005 metais, prieš pat LS įkūrimą, suburtą G. Steponavičiaus paramos fondą. Remiantis viešai prieinamais duomenimis, nuo 2009-ųjų, į šį fondą su koncernu „MG Baltic“ susijusios įmonės pervedė 33,7 tūkst. eurų.
2013 metais liberalai – G. Steponavičius, E. Masiulis, buvęs Kauno meras Rimantas Mikaitis, dabartinis Vilniaus vadovas R. Šimašius, buvęs Seimo narys, dabartinis Varėnos rajono meras Algis Kašėta – įkūrė viešąją įstaigą „Laisvės studijų centras“. Šios įstaigos dalininkai pasikeitė tik praėjusių metų lapkritį, jau kilus skandalui dėl galbūt neteisėtos koncerno „MG Baltic“ įmonių paramos liberalams. DELFI duomenimis, vos per kelerius metus per „Laisvės studijų centrą“ liberalus pasiekė daugiau kaip 30 tūkst. eurų tik iš koncerno „MG Baltic“ įmonių.
R. Pakso projektas
LLS suklestėjimo pradžia galima laikyti 1999-uosius. Tuo metu E. Gentvilas dėl aukštesnių partijos reitingų prieš artėjančius Seimo rinkimus sutiko užleisti LLS pirmininko postą neįtikėtinai populiariam R. Paksui, neseniai pašalintam iš Tėvynės sąjungos. Visuotinę simpatiją R. Paksas pelnė, kai atsistatydino iš konservatorių suformuotos Vyriausybės premjero posto, atsisakydamas pasirašyti sutartį su JAV bendrove „Williams International“ dėl naftos įmonės „Mažeikių nafta“ privatizavimo.
Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos Politikos mokslų katedros vedėja Jūratė Novagrockienė DELFI sakė, kad R. Pakso pakvietimas buvo tas veiksnys, kuris iškėlė LLS.
„Po to jie pirmą kartą pateko į parlamentą, peržengdami 5 proc. barjerą. Tai buvo tuo metu labai populiaraus žmogaus pasirinkimas vedliu, nors ir baigėsi partijos skilimu. Paskui buvo pasikartojimai, renkantis žmones, kurie savo asmeninio populiarumo „taškais“ galėjo pakelti partiją į naują lygmenį. Tai natūralūs žingsniai, kuriuos kai kurios partijos bando daryti, tik vienas dalykas – jos turėtų atsižvelgti į tai, jog tokie sprendimai ne visada baigiasi sėkmingai“, – aiškino politologė.
Naujosios politikos koalicija pavadinta dauguma, iš pradžių sulaukusi stipraus prezidento V. Adamkaus palaikymo, išsilaikė vos metus. 2001 metų birželį, partneriams socialliberalams sutarus su socialdemokratais ir išvedus iš Vyriausybės savo ministrus, R. Paksas buvo priverstas atsistatydinti.
Tuo pačiu tarp liberalų prasidėjo bruzdėjimai prieš populiarumą praradusį lyderį. 2001-ųjų rugsėjį R. Paksas pasitraukė iš LLS pirmininko posto, daugumai partijos tarybos narių raginant jį prisiimti kaltę dėl iširusios valdančiosios koalicijos. R. Paksas neslėpė nuoskaudos. „Manau, kad klaidos buvo ne tokios baisios, kad viskas vyktų taip“, – kalbėjo jis.
Tokia situacija tapo LLS skilimo pradžia. Tų metų gruodį R. Paksas ir dešimt jo bendražygių Seime įkūrė atskirą frakciją. LLS valdyba davė buvusiam lyderiui savaitę apsigalvoti, o kai šis su šalininkais nepakeitė sprendimo, sustabdė jų narystę partijoje.
2002-ųjų sausį LLS Antakalnio skyrius nusprendė R. Paksą pašalinti iš savo gretų. „Priežastis tame, kad reikėjo partijoje valdžios kitiems žmonėms“, – savo pašalinimą žurnalistams aiškino R. Paksas.
Netrukus po to gimė jo vadovaujama Liberalų demokratų partija, atvėrusi R. Paksui kelią į sėkmingus prezidento rinkimus. Po 2004 metais įgyvendintos prezidento apkaltos procedūros, pašalinant R. Paksą iš šalies vadovo posto, jo vedama partija persivadino į „Tvarka ir teisingumas“. 2015 metų pabaigoje šiai politinei organizacijai, tuo metu buvusiai valdžioje, buvo pareikšti įtarimai dėl prekybos poveikiu ir pinigų plovimo. Kada byla bus baigta, teisėsaugininkai neatsako.
Įsipainiojo į „Rubicon“ skandalą
Likę LLS nariai, rengdamiesi 2004 metų Seimo rinkimams, 2003-ųjų gegužę susijungė su buvusiais koalicijos partneriais – Lietuvos centro sąjunga bei Moderniaisiais krikščionimis demokratais. Naujoji politinė jėga buvo pavadinta Liberalų ir centro sąjunga (LiCS). Jos lyderiu tapo A. Zuokas, pirmuoju vicepirmininku, kaip ir R. Pakso laikotarpiu, – E. Gentvilas.
Dideliu smūgiu šiai partijai tapo prieš pat rinkimus, 2004 metų birželį, Specialiųjų tyrimų tarnybos (STT) surengti dokumentų poėmiai didžiųjų partijų- būstinėse. Pastarosios partijos pirmininkas A. Zuokas spruko į Lenkiją, nes esą iš neoficialių šaltinių gavo informacijos apie galimą jo sulaikymą.
Tų metų rugpjūtį Seimo Etikos ir procedūrų komisija, tyrusi liberalcentristų Seimo vicepirmininko G. Steponavičiaus, LiCS Seimo frakcijos seniūno E. Masiulio ir kitų veiksmus, paskelbė esant pagrindo manyti, kad jie pažeidė Seimo statutą bei Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymą, verslininko A. Janukonio prašymu susitikinėdami su Šilumos tiekėjų asociacijos atstovais dėl tuo metu Seime svarstyto Šilumos ūkio įstatymo projekto – esą už tai galėjo būti pažadėta parama rinkimams.
Tiesa, netrukus šį klausimą nagrinėjusi Vyriausioji tarnybinės etikos komisija (VTEK) paskelbė, kad minimi politikai įstatymų nepažeidė. Piniginės paramos faktas teisėsaugininkų irgi nebuvo įrodytas.
Tuo metu A. Zuokui 2004-ųjų rugpjūtį buvo pateikti įtarimai vadinamojoje Vilniaus mero rinkimų byloje. 2008 metais jis buvo pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo papirkti buvusį sostinės tarybos narį Vilmantą Drėmą per „Rubicon group“, kad šis paremtų A. Zuoko kandidatūrą mero rinkimuose. Anksčiau, 2005-ųjų gruodį, Seimas pritarė laikinosios komisijos išvadoms, kuriose teigta, kad „Rubicon group“ „juodojoje buhalterijoje“, skirtoje papirkinėti politikams, minimas „abonentas“ ir A. Zuokas yra tas pats asmuo.
Naujas gelbėtojas – P. Auštrevičius
Krizinėje situacijoje LiCS sąrašo į 2004 metų Seimą vedliu buvo pasiūlyta tapti nepartiniam buvusiam euroderybininkui Petrui Auštrevičiui, vos prieš kelis mėnesius, remiant Darbo partijai bei Tėvynės sąjungai, gerai pasirodžiusiam šalies prezidento rinkimuose.
Tais metais LICS Seime iškovojo 18 mandatų – rezultatas buvo gerokai prastesnis, nei 2000-aisiais, bet vis dėlto geresnis, nei buvo galima tikėtis po užklupusio skandalo. E. Gentvilas tuo metu situaciją apibūdino taip: „P. Auštrevičius tiesiog išgelbėjo liberalcentristus nuo fiasko“. LiCS gretose kilo nauja idėja: kviesti P. Auštrevičių į partiją ir patikėti jam pirmininko poziciją.
E. Gentvilas tuo laikotarpiu žiniasklaidai ištarė legendinę frazę: mus jau vadina vagių partija. Taip jis įvertino situaciją, kai partijai teko atsakyti už vis didėjančias A. Zuoko problemas.
Nepaisant bruzdesių, 2005-ųjų vasarį A. Zuokas buvo perrinktas LiCS pirmininku. „Tai buvo mano, kaip žmogaus, kaip politiko, kaip jūsų kolegos, likimo klausimas. Aš atsilaikiau prieš milžinišką spec. tarnybų, interesų grupių, oponentų spaudimą. Tačiau sunkiausia – artimiausių kolegų vieša kritika“, – po balsavimo iš tribūnos kalbėjo A. Zuokas.
Toliau veiksmas plėtojosi pagal liberalams jau įprastą scenarijų. 2005-ųjų liepą grupė Seimo liberalcentristų pareiškė stabdantys narystę partijoje, nes A. Zuokas nesutiko atsistatydinti iš pirmininko posto. Dėl to grupės lyderiu įvardintas Kęstutis Glaveckas buvo pašalintas iš LiCS.
A. Zuoko veikla nepatenkinti parlamentarai Seimo LiCS frakcijos seniūnu išrinko opozicinei stovyklai atstovavusį Algį Kašėtą, pakeitusį pirmininko šalininką Algį Čapliką, ir atsisakė anuliuoti balsavimo rezultatus. Tokie veiksmai partijos Etikos ir procedūrų komisijoje buvo įvertinti kaip neteisėti, o netrukus partijos valdyba rekomendavo šalinti iš liberalcentristų gretų „maištininkus“ G. Steponavičių, E. Masiulį, A. Kašėtą ir kitus.
2005 metų vasario 25 dieną veiklą pradėjo nauja liberalios pakraipos politinė jėga – Liberalų sąjūdis (LS). Partijos steigėjai pasirašė Politiko sąžiningumo įsipareigojimą: pasižadėjo vadovautis visuotinai pripažintomis moralaus elgesio normomis, sąžiningai laikytis įstatymų ir partijos veiklą reglamentuojančių aktų, atsakyti už savo veiklos pasekmes, nepiktnaudžiauti esama padėtimi ir nesiekti naudos sau, savo artimiesiems ir kitiems susijusiems asmenims.
„Aš pateisinau LS susikūrimą, nes anksčiau, jungdamiesi su Lietuvos centro sąjunga, liberalai iš dalies prarado savo tapatybę, taip pat ir rinkėjų akyse. Reikia turėti omenyje, kad partijų skilimai kartais susiję su visiškai pagrįstais dalykais, atsižvelgiant į kažkokias ypatingas aplinkybes“, – DELFI kalbėjo J. Novagrockienė.
Naujosios partijos pirmininku buvo išrinktas Seimo narys P.Auštrevičius. Pasitikėjimo juo nesumažino net tų metų kovą LiCS paskelbta informacija, esą už sutikimą būti įrašytam pirmuoju numeriu 2004 metų rinkimų sąraše liberalcentristai P. Auštrevičiui mokėjo nedeklaruotą mėnesinį 6 tūkst. litų (1,7 tūkst. eurų) atlyginimą. Šie teiginiai niekada nebuvo įrodyti.
Atskilus LS, prasidėjo LiCS smukimas. Per 2008-ųjų Seimo rinkimus liberalcentristai iškovojo vos aštuonis mandatus. Nors partija buvo pakviesta į valdančiąją koaliciją, jos problemos tęsėsi, ir vos po metų A. Zuokas formaliu pretekstu – Seimui nepritarus jo siūlytoms pridėtinės vertės mokesčio lengvatoms – atsisakė parlamentaro mandato, o 2010-aisiais paskelbė išeinantis iš LiCS ir kuriantis visuomeninį judėjimą „Taip“.
Pasirinko politikoje nebuvusį lošėją
LS toliau kartojo liberalų istoriją. Artėjant 2014 metų Europos Parlamento (EP) rinkimams, liberalai nutarė pasitelkti naują „gelbėtoją“ – juo tapo pagarsėjęs pokerio lošėjas Antanas Guoga. 2013 metų liepą tapęs partijos nariu, spalį jis pareiškė pretenzijas būti LS sąrašo į EP lyderiu, nors į šią poziciją pretendavo partijos senbuviai G. Steponavičius, P. Auštrevičius ir Klaipėdos meras Vytautas Grubliauskas.
A. Guoga buvo išrinktas liberalsąjūdiečių iškeltu europarlamentaru. O vos po mėnesio jis panoro tapti LS pirmininku vietoje E. Masiulio. Pralaimėjęs partijos pirmininko rinkimus, europarlamentaras pareiškė planuojantis LS kurti „Klestinčios Lietuvos“ frakciją, į kurią būtų kviečiami ir partijai nepriklausantys žmonės. Tiesa, ši idėja, kaip ir daugelis kitų A. Guogos sumanymų, realizuota nebuvo.
Žvaigždžių valanda šiam pradedančiajam politikui išaušo praėjusių metų gegužę, trenkus žiniai apie STT pradėtą ikiteisminį tyrimą, kuriame įtarimai didelio masto korupcija krito E. Masiuliui. Šiam atsistatydinus iš visų pareigų, A. Guoga, parskubėjęs į Vilnių iš Briuselio, tapo laikinuoju LS pirmininku.
„LS yra gana skaidri partija, bet turbūt joje yra grupė žmonių, kurie galbūt tvarkė savo interesus. Kad ir partijos elitas. Aš visada buvau opozicijoje. Buvo nuojauta, kad kažkas viduje yra supuvę“, – tuo metu kalbėjo A. Guoga LRT laidoje „Dėmesio centre“.
Laikinasis lyderis pažėrė visą pluoštą idėjų: atlikti partijos veiklos ir finansinį auditą, taip pat – liberalų lyderiams pasitikrinti poligrafu dėl galimų sąsajų su „MG Baltic“, kyšio ėmimo ir galimų sąsajų su Rusijos specialiosiomis tarnybomis.
„Skelbiu visiems kolegoms, kad šiandien padaviau prašymą partijos sekretoriatui dėl A. Guogos pašalinimo iš partijos narių. Galvoju, kad A. Guogos veiksmai kryptingai nukreipti į partijos sunaikinimą. Įvykiai, susiję su finansiniu skandalu, buvo rimtas smūgis visai partijai, bet dar didesnė žala yra A. Guogos hiperaktyvumas, kuris jau žada detektoriumi patikrinti visą Lietuvą. Esu įsitikinusi, kad A. Guogos veiksmai yra jo rinkiminės kampanijos 2019 priešlaikinis startas“, – tokią žinią praėjusią gegužę išplatino LS valdybos narė Julija Mackevič.
A. Guoga pašalinimo nelaukė – 2016 metų gegužės 17 dieną jis pranešė pasitraukiantis iš LS. Praėjusį birželį partijos pirmininku išrinktas dabartinis vadovas R. Šimašius.