Paskutinės dienos iki Lietuvos atgimimo deklaracijos buvo itin neramios. Dėl pašlijusių santykių penktadalis Lietuvos Tarybos narių nebelankė posėdžių, o politiniai nesutarimai tarp likusiųjų vis didėjo. Principingo inžinieriaus Stepono Kairio ir atkaklaus Žemaitijos dvarininko Stanislovo Narutavičiaus vedini kairieji piktinosi pernelyg atsargiais Tarybos veiksmais. Jie manė, kad Lietuvą su Vokietija susaistanti 1917 m. gruodžio 11 d. deklaracija – tai laisvės fikcija, kilpa ant kaklo, kurią privalu kuo greičiau nusimesti.
1918 m. vasario 15 d., po ilgų ir nelengvų derybų tarp atskilusių pusių, dvidešimt Lietuvos Tarybos delegatų vėl susivienijo vardan bendro tikslo.
Antanas Smetona ilgą laiką tikėjosi iškovoti Nepriklausomybę eidamas sutarimo su vokiečiais keliu, vengdamas aštrinti situaciją ir iš karto reikalauti visapusiško suvereniteto. Tačiau bandymai laviruoti erzino ir kėlė abejones ne tik visuomenei, bet ir daliai Tarybos narių. Vienas iš jų – Petras Klimas – buvo įsitikinęs, kad „Smetona vis dar vokietukų uodegoje sukasi“. Nors ir jautėsi įsižeidęs dėl savotiško smūgio savo autoritetui, A. Smetona galiausiai nusileido atkakliam kairiųjų spaudimui, pasitraukė iš Tarybos pirmininko pareigų ir per lemiamą balsavimą ryžosi pritarti jokių „amžinų ryšių“ su Vokietija nenumatančiai Nepriklausomybės deklaracijai. Vidiniai nesutarimai, kuriuos S. Kairys įvardijo „skaudžiomis, dažnai tragiškomis imtynėmis“, nuslopo.
Neužtikrintai jautėsi ir žymusis lietuvių tautos patriarchas Jonas Basanavičius. Jam, kaip vyriausiam, atiteko solidarumą atgavusios Tarybos pirmininko kėdė. Senasis aušrininkas, į kurį nukrypo bendražygių akys, teištarė, kad užėmęs tokią vietą nežino, ką sakyti. Patyręs tautinio atgimimo lyderis šį kartą nenorėjo imtis iniciatyvos. J. Basanavičiaus sutrikimas atspindėjo ne tik jo kuklumą, bet ir anuomet ore tvyrojusią įtampą, o sykiu – supratimą, kad nutarimas, dėl kurio priėmimo jau buvo susitarta neformaliuose pokalbiuose, reikš arba svarbių įvykių pradžią, arba Tarybos veiklos pabaigą. Abejonių nebuvo – šis žingsnis užrūstins vokiečių okupacinę valdžią.
Štai tokių sunkių aplinkybių kontekste išaušo 1918 m. vasario 16-oji. Į ankštas Nukentėjusiems nuo karo šelpti komiteto patalpas susirinkę signatarai vienam iš jų, Aleksandrui Stulginskiui, atrodė susikaupę, rimti, tačiau šiek tiek prislėgti. Tokią nuotaiką lėmė ne darganotas tos dienos oras, bet daugybė sunkumų, su kuriais Tarybai teko susidurti per savo veiklos laikotarpį. Vokiečių okupacinė valdžia visiškai nereagavo į mūsiškių protestus dėl nesibaigiančių rekvizicijų, Lietuvos gyventojų engimo, ekonominio jų ūkių naikinimo ir nepagrįstų draudimų. Abejingas okupantų požiūris į Tarybą skatino J. Šaulį ir tuos, kurie anksčiau tikėjosi Vokietijos malonės, iš naujo įvertinti situaciją. Aplinkybės ragino imtis ryžtingų veiksmų, nuo kurių nebeatbaidė nežinomybė dėl galimų drąsaus poelgio padarinių.
Signatarai išsiskirstė nutarę siųsti į Berlyną delegaciją, kuri informuotų Vokietijos vadovybę apie Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimą, ir tarsi nenoromis išsirinkę prezidiumą, kurio pirmininku, nepritariant S. Kairiui ir jo bendraminčiams, vėl tapo A. Smetona. Dvidešimties vyrų būrys, kurį vienas okupacinės valdžios pareigūnas netrukus išvadino „neklaužadų gauja“, puikiai suprato, kad iki realios Nepriklausomybės įgyvendinimo dar laukė ilgas ir sunkus kelias.
Po kelių dienų, žingsniuodami Vilniaus gatvėmis, Mykolas Biržiška ir P. Klimas žvelgė į vieną iš nedaugelio išlikusių Nepriklausomybės deklaraciją išspausdinusio laikraščio „Lietuvos aidas“ naujausio numerio egzempliorių, kurių nesuskubo konfiskuoti vokiečių žandarai. Lietuviai džiaugėsi parodyta vienybe, „susijungusios Tarybos vaisiumi“, kurį P. Klimas laikė pamatinės reikšmės aktu Lietuvos istorijoje. Tačiau net ir jam kilo dvejonių: ar kas nors iš to išeis? Abejones išsklaidė kartu su signatarais žingsniavusi M. Biržiškos žmona Bronislava Biržiškienė: „Kaip tai, ar kas išeis? Paskelbėt, tai ir turi išeiti. Lietuva turi būti nepriklausoma“.
