Taikliausiai tritaškius tarp visų dalyvių šaudę lietuviai (42,2 proc.) turnyro eigoje paguldė tokias varžoves kaip Juodkalnija, Graikija, JAV ir Slovėnija.
O su šešiomis pergalėmis iš aštuonių galimų ir galutine šešta vieta mūsiškiai į priekį praleido viso labo tris Europos komandas – čempione tapusią Vokietiją, vicečempionę Serbiją ir jau minėtą Latviją.
Prieš tai Lietuva planetos pirmenybėse yra aukščiau užkopusi tik du kartus – 2010-aisiais, kai užėmė trečią poziciją ir iškovojo bronzos medalius, bei 2014-aisiais, kai liko ketvirta.
Krepšinio ekspertas ir treneris Tomas Purlys teigia, jog rinktinė stebino pozityviai ir teikia vilčių ateičiai.
– Ar yra pozityvo Lietuvos rinktinės pasirodyme?, – laidoje „Sporto baras“ buvo paklaustas T. Purlys.
– Žinoma. Tą negatyvą lėmė nebent tos paskutinės rungtynės su latviais. Juokaujant galima sakyti, kad patys žaidėjai prisidirbo, nes jie užkėlė tą kartelę taip aukštai, o to niekas nesitikėjo.
Prieš čempionatą žvelgiant į kontrolines rungtynes, nebuvo didelio entuziazmo.
Tie pralaimėjimai Prancūzijai, Suomijai, stringantis žaidimas kėlė abejonių, nors kaip specialistas, vietomis matėsi, jog trūko tik pataikymo. Natūralu, jo ir nereikėjo pasirengimo cikle, taiklumas svarbus čempionate.
Pats žaidimas čempionate man labai patiko. Tai nebuvo senamadiškas kamuolio kišimas į baudos aikštelę Jonui Valančiūnui, jautėsi laisvė, greitose atakose krepšininkai nestabdydavo, drąsiai užbaigdavo atakas.
Visi žaidėjai jautė pasitikėjimą savo jėgomis.
Taip, Gabrielius Maldūnas, Deividas Sirvydis mažiau žaidė, bet ar iki mačo su serbais galėjai išskirti krepšininką, kuris nuvylė? Ne, nes kiekvienas davė to, ko tu tikėjaisi ar net daugiau.
Viskas puikiai veikė tol, kol Mindaugas Kuzminskas žaidė 3-ioje pozicijoje. Eimantas Bendžius gavo traumą ir M. Kuzminskas pradėjo blaškytis tarp 3-4 pozicijų, ta rotacija sumažėjo. Gal tai ir buvo ta maža detalė, kuri išmušė komandą iš vėžių.
Tai galėtų būti viena priežasčių, kodėl nepavyko pasiekti aukštesnių rezultatų. Aišku, mače su serbais neatsakyta fiziškumu. Apskritai neskaičuojant mačo su latviais, lietuvių pasirodymas toks, kurio negalėjai tikėtis.
– Kodėl patirtas toks triuškinantis pralaimėjimas latviams?
– Kartais taip nutinka. Pamenu, prieš gerus 12 metų buvau jaunimo rinktinės trenerio asistentu. Suburta gera komanda, atrodė, galime kovoti dėl medalių, patekti gal į pusfinalį, bet po grupės etapo pralaimėjome aštuntfinalį ir likome žaisti tik dėl ten kokių 13-16 vietų.
Didesnio košmaro nesu patyręs. Čempionato metu tas nuovargis kaupiasi, kai patenki į pusfinalį, kovoji dėl medalių, jauti emocinį pakilimą, tačiau jei lieki žaisti tik dėl ten kokios 5 vietos, pasireiškia jėgų ir motyvacijos stygius.
Matėme dvikovoje su latviais, jog krepšininkai pradėjo nepasitikėti savo jėgomis, puolant kamuolys daužė lanką, kitoje aikštės pusėje varžovai pataikė viską, ką metė.
Susidarė įspūdis, jog pirmo kėlinio pabaigoje žaidėjai nebeturėjo moralinių jėgų persigrupuoti ir pakovoti dėl pergalės.
– Beveik dešimtmetis be medalių svarbiausiuose turnyruose. Ar galime kalbėti apie sistemines mūsų krepšinio bėdas?
– Yra keletas dalykų, kur mes atsiliekame. Ta pati Vokietija ar Ispanija turi puikias akademijas ir sąlygas, kuriose gali augti jaunimas.
Turiu omeny krepšinio akademijas, kurių trūksta Lietuvoje, nes dabar, sakykime, mes turime tik krepšinio būrelius.
Kitas dalykas, tai Lietuvos trenerių susigalvotas krepšinio stilius su daug derinių.
Dabar krepšinis yra labai paprastas. Žaidėjas turi būti kuo universalesnis ir turėti įvairių įgūdžių paketą, nuo žaidimo nugara iki kamuolio valdymo.
Kartais pusantros valandos moksleivių treniruotėje valandą laiko krepšininkai aikštėje tiesiog vaikšto ir mokosi derinių, savų, varžovų, ir tai buvo būdinga net vaikų krepšinyje.
Po truputį keičiasi situacija, bet ne visi treneriai persiorientavo į šiuolaikinio krepšinio sistemos diegimą.
