– Kaip atrodo jūsų įprasta darbo diena?
– Dirbu įprastu režimu – nuo ryto iki ankstyvo vakaro. Kartais mėgstu vėliau vakarais padirbėti, kai niekas netrukdo, bet jau sugebu atskirti, kas yra tikrai svarbu, o kas gali palaukti. Negyvenu darbu ištisą parą, kaip gali pasirodyti. Turiu katiną, su kuriuo kartu atsikraustėme į Estiją. Katinas mane labai palaiko – aš dirbu, jis miega. Puikiai sutariam.
– Iki vadovo pozicijos paprastai žmonės dirba ir 10 metų. Kaip taip susiklostė, kad būdama vos 24-erių esate atsakinga už įmonės veiklą Latvijoje ir Estijoje?
Iš dalies man dar ir pasisekė, nes nepraėjus pusei metų po to, kai pradėjau dirbti parduotuvės konsultante, įmonėje buvo diegiama nauja parduotuvių tinklo administravimo sistema. Man, kaip ir kiekvienam aktyvesniam konsultantui, buvo pasiūlyta nauja parduotuvės vadovo pozicija, ir aš sutikau. Taip ir prasidėjo.
Pirmus metus intensyviai mokiausi mažmeninės prekybos subtilybių – kaip veikia parduotuvės, kokie procesai jose vyksta, ir visapusiškai gilinausi į įmonės veiklos specifiką. Atsakomybės plėtėsi, ir man darėsi vis įdomiau. Kai bendrovės plėtra nusitaikė į Latviją, sudalyvavau įmonės vidiniame konkurse ir buvau pakviesta padėti atidaryti parduotuves naujoje rinkoje. Dar po kelių mėnesių įmonės vadovybė pateikė naują karjeros pasiūlymą. Šįkart – ilgesniam laikui ir naujoms pareigoms pakuotis į Estiją. Kodėl gi ne, pagalvojau.
– Viskas skamba labai lengvai, bet juk taip tikriausiai nebuvo. Jūsų pareigos apima labai daug skirtingų sričių – nuo bendravimo su partneriais iki darbuotojų atrankos ir motyvacijos. Kas per visą laikotarpį buvo sunkiausia?
– Tikriausiai dažnai darbe susiduriate su naujomis situacijomis, kurioms greitai reikia sprendimų. Kaip jose nepasimetate?
– Nors nuo paauglystės turėjau ambicijų siekti karjeros, bet aš labai bijojau atsakomybės. Labai. Tik dabar jau suprantu, kad baimė dažniausiai kyla iš nežinojimo. Savo kailiu pajutus, kad gali susitvarkyti su žymiai didesniais iššūkiais, nei kada nors įsivaizdavai, nauji tikslai nebeatrodo tokie bauginantys. Gal tai savotiškas imunitetas, kurį įgyji su patirtimi?
– Kalbant apie atsakomybę – dažnai sakoma, kad jauniems žmonėms jos labai trūksta. Kaip jums sekasi motyvuoti savo komandas, kuriose didžioji dalis – neseniai pilnametystę perkopę jaunuoliai?
– Taip, kolektyvas išties labai jaunas, ir tikrai tenka susidurti su tokiais darbuotojais, kurie atvirai deklaruoja, kad įsidarbino tik dėl pinigų. Su tokiais dirbti sunkiausia, nes pinigai motyvuoja tik labai trumpą laiką, ir tokie darbuotojai galiausiai išeina. Tiesa, neretai jie ir sugrįžta. Priimam atgal, jeigu žmogus išties suprato, ką prarado. Sugrįžėliai galiausiai tampa labai lojaliais darbuotojais.
– Pabaigai – ar labai lietuviai skiriasi nuo estų? Ar jau apsipratote svečioje šalyje?
– Apsiprasti naujoje šalyje reikėjo laiko – iš pradžių trūko ne tik šeimos ir draugų, bet ir pažįstamų parduotuvių, kavinių, savos kalbos. Taip pat užtruko, kol pavyko perprasti įvairius kultūrinius skirtumus.
Estijoje daug kas pasirodė kitaip nei man buvo įprasta – pradedant kalba, įstatymais, tvarka, kaip organizuojami įvairūs verslo procesai, baigiant bendravimu su žmonėmis. Estai yra ganėtinai ramūs, bet kartu ir užsispyrę, siekiantys tikslo. Tuo pačiu jie moka rasti laiko sau, pailsėti. Mano nuomone, lietuviai darbui skiria daugiau laiko ir savo dėmesio, todėl su jais galima greičiau sutvarkyti reikalus. Kita vertus, lietuviai dažniau pervargsta – tuomet prasideda kitokios bėdos.
Nors estai iš pradžių gali pasirodyti labai šalti ir užsidarę žmonės, bet pradėjus su jais daugiau bendrauti, pasimato jų šiltumas ir draugiškumas. Čia jaučiuosi gerai, o kai labai pasiilgstu Lietuvos – imu ir atvažiuoju. Juk ne į pasaulio kraštą iškeliavau.