Ne kas kitas, o miškininkai, miškų savininkai bei valdytojai yra atsakingi už praktinę veiklą miškuose, todėl tikimės, kad mūsų balsas naujos ministerijos vadovybės bus išklausomas. Greiti sprendimai miškams yra kaip gaisras – įsiliepsnoja greitai, o pasekmės ilgalaikės ir dažniausiai skaudžios.
Žmonės pavargo nuo agresyviai demonstruotos nekompetencijos ir ilgisi normalaus, pagarbaus miškų sektoriaus dalyvių bendravimo ir bendradarbiavimo. Dabar yra tinkamas metas grąžinti Aplinkos ministerijai darnią kryptį bei subalansuoto, nešališko tarpininko vaidmenį sprendžiant su miškų tvarkymu susijusius klausimus.
Pas mus ligi šiol buvo padedama tiems, kurie importuoja biokuro produktus iš Rytų, didelėms užsienio kapitalo įmonėms, spėriai superkančioms miškus ar dosniai Europos Sąjungos lėšomis finansuojamomis aplinkosauginėmis iniciatyvomis, kurios nieko bendra su aplinkosauga miškuose neturi. Tačiau sprendimai miškų sektoriuje turėtų būti labiau subalansuoti ar net palankesni tiems, kurie puoselėja lietuviškas miškininkystės tradicijas, sodindami miškus plečia jų plotus, įdarbina žmones regionuose.
Lietuvos miškų sektorius pralaimi kovą su kaimyninėmis šalimis dėl investicijų į miškus, miškų ugdymo apimčių bei šiuolaikinių miškų ūkio technologijų diegimo. Mūsų miškai dūsta ir dėl perdėto reglamentavimo, draudimų gausos ir neadekvataus apmokestinimo.
Pavyzdžiui, miškų sektoriuje dirbančioms įmonėms taikomas 5 proc. apyvartos mokestis, kurio nėra jokioje kitoje šalyje ir kuris tiesiogiai prisideda prie to, kad miškai parduodami užsienio kapitalui, nes vietinis paprasčiausiai neišgali pelningai funkcionuoti.
Nuskambėjusios iniciatyvos riboti medienos eksportą taip pat turės neigiamų pasekmių miško savininkams ir didžiausiai medienos produktų tiekėjai valstybei dėl sumažėsiančių kainų bei gaunamų pajamų.
Ministerija taip pat turėtų populiarinti naujų miškų įveisimą, nes tam yra visos galimybės. Šių metų pavasariniame miškasodyje PMSA nariai į miško atsodinimą investavo apie 2 mln. eurų, atsodino apie tūkstantį hektarų miškų po medžiapjūtės ir įveisė dar 2 tūkst. ha naujų miškų, tačiau į šį procesą galėtų įsitraukti platesnė visuomenės dalis. Jau ne kartą esu sakęs – naujų miškų įveisimas turėtų tapti nacionaline idėja. Apleistų ir tam tinkamų žemių turime daugiau nei reikia, trūksta tik politinės valios.
Lietuva turėtų pasekti kitų civilizuotų šalių pavyzdžiu, kai valstybė superka iš miško savininkų vertingus saugomas vertybes turinčius miškus. Taip valstybė išplėstų saugomas teritorijas nesikėsindama į privačią nuosavybę, galėtų ten steigti rezervatus, o miško savininkas džiaugtųsi gavęs deramą atlygį.