Prieš keletą metų ūkininkai buvo skatinami auginti gluosnius, iš kurių gaminamas biokuras. Tačiau greitai politikų ir energetikų požiūris pasikeitė ir tūkstančiai hektarų subangavo peraugusiais žilvičiais. Jų supirkimo kainos buvo per žemos, kad juos sodinę ūkininkai tai vertintų kaip verslą.
Dabar miestų šilumos gamintojai muša būgnus dėl biokuro stygiaus ir kainų šuolio, o šalyje dažnai galima pamatyti peraugusius energetinių gluosnių laukus. Aišku, šie augalai biokuro gamybos dalyje Lietuvoje užima mažą dalį. Kaip tvirtinama, daug patrauklesnė subrendusio miško mediena. Tačiau biokuro troškulys turėtų iššluoti visas atsargas.
Briuseliui davus signalą daugiau nei prieš dešimtmetį nenašiose žemėse dirbantys ūkininkai buvo aktyviai viliojami auginti energetinius augalus ir siekti europinės paramos. Lietuvoje planuota iki 2015 m. gluosniais užsodinti per 11 tūkst. ha žemės. Jau tuo metu žemdirbiai stebėjosi, kaip galima skatinti gluosnių auginimą, kai reikia vis daugiau maisto.
Daug ūkininkų, susigundžiusių gluosnių auginimu, liko kaip ant ledo, nes paaiškėjo, kad trūksta pjovimo technikos, o siūloma supirkimo kaina – katino ašaros. Greitai pasikeitė ir valdžios požiūris – nenašiose žemėse imta skatinti vystyti gyvulininkystę. Šiuo metu šalyje gluosnių plantacijos sudaro apie 3700 ha.
Ūkininkų ūpas nukrito
Švenčionių rajono ūkininkas Alfonsas Pošiūnas, dar prieš dvylika metų pasinaudojęs europine parama, mišrų ekologinį ūkį iškeitė į gluosnių auginimą. Dabar jis turi 40 ha šių energetinių augalų plantaciją, bet yra nepatenkintas gaunama kaina.
„Biokuras brangs, nes jį darosi sunkiau paimti. Stinga ne tik biokuro, bet strategijos – paleidome chaosą. Norėjome susiburti į augintojų grupę, buvo atsiradę ir investuotojai, bet dėl vykdomos politikos mus nukonkuravo miškininkai. O pradėjus valyti apleistus laukus atsirado daugiau blogesnės kokybės biokuro. Dėl to sunku konkuruoti, nors išauginame kokybišką produkciją – sumoka vos po pusę euro už kubą. Yra ir kitų niuansų. Patyrėme daug kliūčių vystant verslą. Valstybė sako, kad reikia pereiti prie atsinaujinančios energijos, bet nematau realių žingsnių“, – DELFI aiškino vienas pirmųjų šalyje gluosnių augintojų.
Pasak ūkininko, didinti plantaciją šiuo metu neturi galimybės. Jis laukia didesnės kooperacijos su bendraminčiais, nes už mažus žaliavos kiekius negali gauti padoresnės kainos.
„Gerai, kad yra biokuro birža, bet, mano atveju, be dvidešimties „furų“ neina į kalbas. Vis tik neprašoviau pro šalį pradėjęs auginti gluosnius – investicijos nėra nuostolingos, laukia didžiulė ateitis. Iš kur kitokio kuro paimsime?“ – svarstė A. Pošiūnas.
Agronomo Petro Basalyko vadovaujama bendrovė „Jūsų sodui“, anksčiau garsėjusi gluosnių sodinukais ir jais šalyje padėjusi apsodinti apie 2000 ha, jau prieš dvejus metus metė energetinių augalų pardavimo verslą.
„Lietuvoje baigėsi gluosnių paklausa. Dar gelbėjo vokiečių kompanijos užsakymai, kurie Vakarų Lietuvoje užsodino per 2000 hektarų plantacijas. Gluosnių auginimo verslo perspektyvą matau, bet pastaruosius penkerius metus ūkininkų ūpas buvo visai nukritęs. Gali būti, kad jie patys kalti, nes nesikooperavo ir nepirko geros karklų nuėmimo technikos, o be jos yra labai sudėtinga dirbti. Biokuro biržoje veikia didieji tiekėjai, o smulkiesiems yra sunku“, – DELFI sakė jis.
Susidomėjimą gluosniais augina kaina
Vieni iš didžiausių energetinių gluosnių augintojų Lietuvoje bendrovė „Renergija“ šiemet pasirengusi nuimti gluosnių derlių 300 ha plantacijose.
„Gluosniai niekuomet ir negalėjo išgelbėti nuo biokuro žaliavos trūkumo. Mažai liko ir neišvalytos nuo krūmynų žemės, iš kurios buvo gaunama nemaža dalis žaliavos. Biokuro poreikis labai išaugo, bet jo nėra tiek, kaip buvo trimituojama. Jei bus palankios sąlygos, gluosnius pjausime rugsėjo viduryje. Susidarys apie 400 sunkvežimių, o vien Vilnius per parą katilinėse sudegina kiekį, kurį atveža apie 80 sunkvežimių“, – DELFI tvirtino bendrovės direktorius Donatas Gustas.
Pasak jo, dabar biokuras biržoje kainuoja 30 proc. brangiau, palyginti su praėjusių metų vasara. Kaina, priklausomai nuo regiono, vidutiniškai svyruoja apie 200 eurų už toną naftos ekvivalento (tne), o žiemos sezonu, kaip tvirtinama, gali būti iki 250 tne. Pavyzdžiui, didelis sunkvežimis sutalpina 90 erdmetrių (32,4 kietmetrių) biokuro – apie 6 tne. Vadovas nemato priežasčių, dėl kurių per ateinančius kelerius metus biokuro kaina kristų.
„Dabar žmonės vis dažniau klausinėja apie gluosnių auginimą. Susidomėjimas auga, nes jį skatina aukšta kaina, tad plantacijos turėtų plėstis. Anksčiau biokuro žaliava buvo pigi, trūko geros technikos – buvo iškreipta rinka, todėl daug augintojų nusivylė ir pasuko į klasikinį žemės ūkį. O dabar Lietuvoje yra 6 gluosnių pjovimo kombainai. Trys iš jų dirba vienai stambiai augintojų įmonei, trys paruošti nupjauti kuo daugiau gluosnių. Manau, kad po žiemos matysime daugybę išvalytų nuo gluosnių laukų“, – optimistiškai kalbėjo D. Gustas.
Patrauklesnė stambi mediena
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Virginijus Ramanauskas DELFI pastebėjo, kad gluosnių augintojų yra mažai ir jų indėlis gaminant biokurą yra kuklus.
„Lietuvoje dominuoja gaunamas iš miško bei lentpjūvių biokuras. Gluosnių augintojų dalis sudaro keletą procentų. Didieji gluosnių plotai priklauso ne žemdirbiams, o stambioms bendrovėms. Nelabai kas ryžtasi į šį lėtą verslą investuoti. Dabar, kai kainos pakilo, galbūt kas nors susivilios ir kurį laiką bus patenkinti. Tačiau esame labai miškingas kraštas ir turime pakankamai biokuro, todėl nedrįsčiau sakyti, kad gluosnių auginimas leis kažkam uždirbti. Nemanau, kad ir esančios plantacijos, įveistos su europine parama, yra labai pelningos“,– dėstė jis.
Pasak V. Ramanausko, biokuro bumu dabar turėtų pasinaudoti apleistų miškų savininkai, nes po kokių trejų metų geriausias laikas parduoti gali būti ir praėjęs – jei kainos išliks tokios pačios ar truputį paaugs, gali pradėti plaukti biokuras iš kitų Europos šalių.
Kelias knygeles apie gluosnių auginimą parašęs Aleksandro Stulginskio universiteto Miškų ir ekologijos fakulteto lektorius dr. Julius Bačkaitis pritarė, kad biokuro gamintojams labiausiai tinka stambi miško mediena – drebulės, baltalksnio ar blindės rąstai.
„Karklai pas mus nėra paklausūs. Auginti skatino, o kai reikėjo parduoti produkciją, žemdirbiai išties liko lyg ant ledo. Be to, teoriškai galima užauginti gerą gluosnių derlių, o realiai žmogus gauna 2–3 kartus mažiau produkcijos. Rezultatas priklauso nuo dirvožemio – jis turi būti pakankamai derlingas ir drėgnas. Prastoje žemėje nieko gero neužauginsi“, – DELFI kalbėjo jis.
Pasak J. Bačkaičio, mokslininkų tyrimai rodo, kad dėl darbo sąnaudų du kartus labiau nei karklus apsimoka biokuro gamybai apsimoka auginti saulėgrąžas ar kitas žolines kultūras.
Lenkus skatino sutartys
Miškininkystės eksperto nuomone, gluosnių augintojai drąsiau imtųsi verslo, jei su jais būtų sudaromos ilgalaikės supirkimo sutartys.
„Žmonės turėtų kažkokias garantijas, nes dabar supirkimo kainos labai banguoja. Norint parduoti biokurą pasibaigus šildymo sezonui atsiranda problemos – kartais supirkėjai ir nebeatsiliepia. Nesu įsitikinęs, kad dabartinis biokuro kainų pakilimas bus ilgalaikis ir juntamas, kad skatintų karklus auginti. Jei gluosnių plantacijos auga nepjaunamos, tai augintojas nemato naudos. Kai užauginti karklus, aišku, slidžiausia vieta – nuėmimas ir pardavimas“, – tvirtino J. Bačkaitis.
P. Basalykas prisiminė, kaip sodinukus pirkę lenkų ūkininkai džiaugėsi, kad su jais šilumininkai yra sudarę net 17-os metų sutartis. Agronomo įsitikinimu, Energetikos, Žemės ūkio ir Aplinkosaugos ministerijų atstovai turi sėsti prie stalo ir sudaryti trišalę sutartį dėl biokuro auginimo perspektyvos.
„Ūkininkai sodintų energetinius augalus, juos tręštų nuotekų dumblu, o šilumininkai gautų biokurą. Visiems būtų nauda. O dabar valstybė nuėjo ne tuo keliu. Pastatė didesnį nei reikia dujų terminalą, verčia deginti dujas, miškininkams nustatė šakų valymo normas. Gavosi toks jovalas, o šiluma galėjo būti perpus pigesnė. Gluosnius galima pasodinti per valandą, per tiek pat laiko galima juos nupjauti, bet pas mus našumo neskaičiuoja“, – apgailestavo jis.
D. Gustas pastebėjo, kad ilgalaikės sutartys žemdirbiams būtų pravertusios ankstesniais laikais, o dabar neliko prasmės, nes biokuro laukia daugybė supirkėjų ir telieka pasirinkti geriausią kainą ir sąlygas.