Pagal statistiką, kad Lietuvoje hektare sukuriama tik 1000 eurų pridėtinės vertės, o Vokietijoje 3300, gamybą ir pajamas galėtume didinti kartais, tačiau taip nėra. Mes net ne visada žinome, kokia reali mūsų žemės ūkio būklė.
Kokios bėdos mūsų žemės ūkyje, kad niekaip nepasivejame ne tik Vokietijos, bet ir Lenkijos, kalbėjomės laidoje Delfi Tema.
Iš Lietuvos pirmus tris šių metų ketvirčius, Statistikos departamento duomenimis, eksportuota žemės ūkio ir maisto produktų už 4301 mln. eurų, o importuota – už 3047 mln. eurų.
Teigiamas prekybos balansas, anot Žemės ūkio ministerijos, šių metų sausio – rugsėjo mėnesiais sudarė 1254 mln. eurų ir, palyginti su tuo pačiu laikotarpiu pernai, padidėjo 40,1 proc.
Pastebimai augo ir lietuviškos kilmės žemės ūkio ir maisto produktų eksportas – jis padidėjo 9,8 proc., nors bendras lietuviškos kilmės eksportas sumažėjo 9,7 proc.
„2019 m. duomenimis, viename hektare mes sukuriame apie 1000 eurų vertę, o lenkai 1800, vokiečiai 3300 eurų. Tačiau jei kalbėtume kiek atneša perdirbimas, tai Lietuvoje 670 eurų, o Vokietijoje virš 2200 eurų. Bendra pridėtinė vertė Lietuvoje iš hektaro 300 eurų, Lenkijoje 650 eurų, o Vokietijoje apie 1000 eurų. Tačiau realiai, jei pažiūrėtume iš kito kampo, mes esame ES viduryje. Kalbant paprasčiau, daugelyje šalių žemės ūkyje investuotas euras atneša kur kas mažiau naudos nei mums. Mūsų bėda, kad mes dirbame ekstensyviai – išleidžiame mažai, bet ir gauname nedaug“, – padėtį apibūdinta Artiom Volkov ŽŪM Europos Sąjungos reikalų koordinavimo grupės vyriausias patarėjas.
Tadas Povilauskas, SEB banko ekonomistas, sako, kad žemės ūkis sudaro 3–5 proc. BVP ir dar 3–4 BVP užima maisto pramonė. Tai vienos didžiausių dalių ES ir šiemet tai buvo mūsų ekonomikos smukimą mažinantis veiksnys. Analitikas žemės ūkį įvardina kaip geriausiai atsilaikiusį prieš pandemijos keliamus iššūkius. Šiam sektoriui bankai skolina su malonumu.
„Tai buvo vienas stabiliausiai veikusių sektorių ir buvo daug perdirbimo įmonių, kurioms reikėjo papildomos žaliavos, kad galėtų patenkinti paklausą. Tačiau jei norime, kad ekonomika kurtų didesnę pridėtinę vertę, plečiantis kitoms sritims žemės ūkio dalis ekonomikoje mažės. Taip jau nutiko daugelyje šalių“, – sako T. Povilauskas.
Jis pabrėžia, kad šiemet pasiekėme grūdinių kultūrų ir rapsų derliaus rekordą. Vien tai prie šalies pridėjo 0,6 BVP. Tai pakankamai daug, tačiau šie rekordai nebūna kiekvienais metais. Jei kitais metais derlius bus mažas, šio finansinio rezultato nebus. Dėl to augalininkystė sąlyginai rizikinga.
„Tam, kad pasiektume Vokietijos lygį turime plėsti gyvulininkystę, daržininkystę. Eisime šiuo keliu, nes yra veiksnių, kuriuos galime pakeisti. Ten šios sritys daug stipresnės, geresni primilžiai, derlingumas. Tik klausimas, ar mūsų gamtinės sąlygos leidžia pasiekti tokį pat javų derlingumą kaip Vokietijoje. Dėl to reikia eiti į kitus sektorius“, – dėsto T. Povilauskas ir pabrėžia, kad visas kilimas remiasi į eksporto potencialią – kiek mes sugebėsime ne užauginti, bet kiek parduoti.
Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas, atkerta, kad mūsų ūkiai niekuo neatsilieka nuo vokiečių, tačiau mes auginame žaliavą – grūdus, juos sušeriame gyvuliams ir paverčiame kita žaliava, o ne galutiniu produktu, ir pigiai parduodame. Dėl to klesti augalininkystė, nes čia galimas tiesioginis eksportas.
„Reikia atskirti du dalykus. Mes visus vadiname ūkininkais, nors reikėtų atskirti tuos, kurie tik deklaruoja naudmenas ir negamina produkcijos bei tuos, kurie gamina produkciją. Iš 120 tūkst. registruotų ūkių 80 tūkst. gali būti vadinami Sodros pašalpų gavėjais, nes jų pajamos per metus neviršija 4 tūkst. eurų. O visą pagamintą produkcijos kiekį vis tiek padaliname iš 120 tūkst. ūkių. Kai produkciją dalinsime iš tų, kurie realiai gamina, pamatysime tikrą mūsų žemės ūkio veidą“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, jog didžiausia bėda, kad pas mus žemdirbiai atskirti nuo pramonės ir nedalyvauja pridėtinės vertės kūrimo grandinėje.
Galutinį produktą kuria vienetai. Pasak S. Daniulo, nors 40 proc. pieno įsivežame, tačiau lietuviams mokama kur kas mažiau nei latviams ir estams ir kol ūkininkai nedalyvaus perdirbimo grandinėje, nieko nebus.
T. Povilauskas pripažįsta, kad kai gamintojas pridėtinę vertę dalinasi su ūkininku, žemės ūkis tvaresnis. Tačiau dabar perdirbimas pakankamai koncentruotas, įmonės stiprios ir kaip į jų valdymą įtraukti žemdirbius niekas nežino.
„Tam, kad ūkininkai atsidurtų arčiau perdirbimo, ūkiai turi augti. Stambėjimas praktiškai vienintelis kelias jiems įgauti derybines galias ir diktuoti sąlygas supirkėjams. Kitaip nebus kol neatsiras stiprių kooperatyvų kaip Švedijoje ar Danijoje. Iš kitos pusės, tai irgi atneša savų problemų. Estijoje ir Latvijoje liko praktiškai tik stambūs ūkiai“, – dėlioja T. Povilauskas.
A. Volkov prieštarauja ir sako, kad kalbėdami apie statistinius rodiklius, mes turime įtraukti tiek stambiuosius, tiek smulkiuosius, nors skirtumas milžiniškas.
„Didieji mažai atsilieka produkcija nuo Vakarų šalių, nors varžytis su Nyderlandais negalime, nes ten vertę iš hektaro atneša dideli šiltnamių plotai. Kita vertus, mes ūkininkaujame ekstensyviai ir mums reikia galvoti apie produktyvumo gerinimą, nes pagal daugumą rodiklių atsiliekame. Tai gyvulių veislių keitimas, naujos grūdų veislės, dirvožemio tyrimai ir sėja bei kultūrų priežiūra pagal šituose rodiklius. Didžiųjų bendrovių primilžis didesnis nei ES vidurkis, o mažiesiems dar reikia gerokai pasitempti“, – kaip atsiranda statistiniai skirtumai aiškina A. Volkov ir pabrėžia, kad kol kas žemės ūkis pas mus dar nesuprantamas kaip verslas ir vaikomasi išmokų. Jei geros išmokos, sėjami moliūgai ir paliekami dirvoje, kad kitais metais vėl išaugtų moliūgai. Svarbu, kad didelė parama.
„Išmokos sprendžia ne žemės ūkio, o socialines problemas. Mums reikia atskirti sąvokas ir viską pavadinti savo vardais. Viena tie, kurie gauna paramą ir tiesiog šienauja pievas ir tuo prisideda prie gamtosaugos bei kraštovaizdžio, o kiti kurie šią veiklą vertina kaip verslą. Ūkis, gaunantis iki 4 tūkst. eurų per metus, savininkui atneša tik nuostolius ir iš jo pragyventi neįmanoma. Kol nebus perdirbimo, nebus proveržio. Nebūtų „Pienas LT“, pieno kilogramo kaina būtų mažesnė 3–4 ct. Grūdininkai patys eksportuoja javus ir dėl to gali skaičiuoti pelną. Perdirbimo įmonės be žaliavos niekas“, – dėlioja S. Daniulis ir sako, kad kai suplakame statistiką tiesiog nematome bendro vaizdo.
Pavyzdžiui, prekinis ūkis kasa 60–80 t iš hektaro, tačiau vidutinis statistinis derlingumas 16 t, nes į statistiką įtraukti ir natūriniai ūkiai. Pasak asociacijos vadovo, mūsų bėda, kad mes per vieną kadenciją turime kelis žemės ūkio ministrus. Geriausiu atveju strategija 4 metų, nors turėtų būti bent 20 m.
„Didinti pajamas iš vieno hektaro būtina, nes žemės plotas ribotas. Grūdų derlius svyruoja ir rekordų nemušime kasmet. Akivaizdu, kad ūkiai stambės ir derlingumas didės. Tą rodo ir stambūs ūkiai. Svarbu, kad valstybės politika galėtų paskatinti didinti gamybą ir plėsti stambius ūkius. Tada darbuotojų atlyginimai taip pat augs. Negali būti vien tik juoda ir balta. Būtina į perdirbimą įtraukti ir žemdirbius, nors tai labai sunku“, – tai, kad kalba apie ekonomiką, ne politiką pabrėžia T. Povilauskas ir įvardina kokie ūkiai perspektyvūs – dirbantys nuo 100 ha. Bendrovės po 30 tūkst. ha taip pat nereikalingos.