Jo įsitikinimą sustiprina tai, kas išryškėjo pandemijos sąlygomis: siaurėja maisto produktų asortimentas, auga kainos, trinka gamyba ir sutartiniai verslo santykiai, importuojamų prekių pristatymo grafikai.
A. Baravyko teigimu, pernai kiaulių augintojai atliko 900 tūkst. skerdimų, – vidutiniškai per vieną darbo dieną buvo paskerdžiama 3700 kiaulių. Panaši situacija yra ir šiemet. Bet to nepakanka, ir didelė dalis kiaulienos į šalį įvežama.
„Staiga praregėjome, kad kritiniais atvejais galime likti ant ledo. Jau darosi aiškios mūsų ES partnerių nuostatos, kad savi interesai yra svarbiausi. Lenkija eilinį kartą pademonstravo savo nepriklausomumą ir galimybę „pamiršti“ jiems ne tokią svarbią kaimynystę. Pasieniuose strigo žmonės ir kroviniai, valdžiai teko derėtis pasiraitojus rankoves. Mes tapome tarsi sala, kurią kaimynai nusprendė atskirti nuo visos Europos Sąjungos.
Apie piliečių teises nekalbėsiu, tai – ne visai kiaulių augintojų asociacijos veiklos baras, nors sąlyčio taškų turime ir čia. Mūsų maisto produktai stringa ant sienos su Lenkija. Ėmė brangti kiauliena. Žmonės klausia – kas darosi, kodėl brangsta kiauliena?“, -sako A. Baravykas.
„Pirmiausia reikia pabrėžti, kad Lietuvoje nuolat mažėjo auginamų kiaulių skaičius. Praeityje jas augino kiaulininkystės kompleksai ir kaimo gyventojai. Pastarieji, laikydami iki 100 kiaulių, augino gana didelę dalį kiaulių. Bet senstant kaimui, emigruojant jaunimui, atsisakant laikyti pienines karves, kurių atlikęs pienas kartu su kitais savo gamybos pašarais buvo naudojamas kiaulių šėrimui, gyventojai laikė vis mažiau kiaulių. Šie savaiminiai procesai vyko iki 2014 metų. Nors dabar kaltinami stambūs ūkiai, iki afrikinio kiaulių maro pasireiškimo bei didelės grėsmės kiaulininkystės šakai, niekas jokių trukdžių auginti kiaules kaimo gyventojams nesudarinėjo. Gyventojai kaime patys traukėsi ir iš karvių, ir kiaulių auginimo sektoriaus“, – pažymi Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos vadovas.
Jis primena,kad 2005 metais suaktyvėjo kai kurių politikų palaikomas „žaliųjų“ judėjimas, kuris buvo nukreiptas prieš kiaulių auginimą, teigiant, kad kiaulių ūkiai itin kenksmingi aplinkai ir žmonėms, o mėsos Lietuva atsiveš iš svetur. Pasipylė rekomendacijos mėsos ir iš viso nevalgyti, nebent, – tik išimtinais atvejais. Toks „žaliųjų“ judėjimas taip pat darė įtaką kiaulių ir mėsos pramonės mažėjimui, ir galop tapom priklausomi nuo importuojamos kiaulienos.
2014-aisiais Lietuvą ištiko kita didelė elaimė, – pratrūkęs Gruzijoje, per Rusiją ir Baltarusiją atslinko afrikinis kiaulių maras, kuris kiaulėms yra 1000 kartų pavojingesnis nei žmonėms koronos virusas. Kiaulių mirtingumas nuo AKM – šimtaprocentinis. Šiandien žinoma, kad virusą nešioja šernai, perduoda žmonės per nesaugius kontaktus ir perneša vabzdžiai šiltuoju metų laiku. Virusas Lietuvoje 8 kartus pateko į dideles fermas ir 130 kartų – į smulkias kiaulių laikymo vietas. Iškilo rimtas pavojus kiaulininkystės ūkiams, todėl Europos Komisija nustatė griežtus prekybos apribojimus ūkiams, kurie patenka į AKM zonas.
„Dabar jau aišku, kas yra karantinas, – 14 dienų pratupėti namuose daug kam išbandymas. Dėl vienos kiaulės nugaišimo kaimyno ūkyje griežtas karantinas kiaulių fermai trunka iki 40 dienų, po to mažiausiai pusmečiui įvedami prekybos apribojimai, kurie visiškai paralyžiavo keleto stambių ūkių veiklą, kurią vėliau teko visai nutraukti“, – teigia A. Baravykas.
Anot jo, 2018 metais smuko kiaulių kainos, tiesiog niekam nereikėjo kiaulienos, jos buvo per daug. Belgijoje dėl afrikinio kiaulių maro sustojo eksportas, ir Lietuva ėmė įsivežti pačią pigiausią kiaulieną. Kiaulių augintojų gretos sumažėjo, ekonomiškai silpniausi neatlaikė.
Kinijoje dėl afrikinio kiaulių maro išgaišus daugybei kiaulių bei sunaikinus didžiules bandas, ėmė trūkti mėsos. Kinija ėmė didinti mėsos įsivežimą iš Europos šalių, tuo sumažindama kiaulienos pasiūlą Europoje. Išgyvenę sunkmetį, kiaulininkystės ūkiai ėmė uždirbti. Bet ir afrikinis kiaulių maras niekur iš mūsų šalies nepasitraukė. Jis mūsų šalyje yra įsitvirtinęs kaip koks vėžys žmogaus kūne ir yra akivaizdžiai nusitaikęs į žmonių maistą. Todėl, ŽŪR viceprezidento nuomone, šalis privalo turėti aiškią strategiją, kaip įveiks šią ligą ir ką darys su kiaulininkystės ūkio šaka bei kokios yra perspektyvos mėsos perdirbimui ir mėsos eksportui.
Pasak jo, smulkūs laikytojai, laikantys kiaules asmeniniams poreikiams, gali aprūpinti vos 10-20 tūkstančių žmonių iš visų šalies 3 mln. gyventojų. Bet kuo daugiau smulkių ir atsainiai besilaikančių biologinio saugumo laikytojų, tuo mažiau sanitarinių galimybių aprūpinti savo šalį mėsa. Ir akivaizdu, kad kiekvienas į apribojimų zonas uždarytas stambus ūkis nustoja auginti 10-30 tūkst. kiaulių per metus.
„Kuo ilgiau tampysimės su smulkiais laikytojais, tuo ilgiau tęsis klampi kiaulininkystės ir mėsos pramonės agonija. Bet šių faktų nepakanka žemės ūkio ministrams, kad suprastų kiaulienos deficito priežastis. Savo ruožtu smulkūs kiaulių laikytojai reiškė didelį nepasitenkinimą, kai dėl AKM buvo ribojamas kiaulių auginimas savo reikmėms. Kai kas įsitikinęs, kad teisė auginti kiaulę savo reikmėms yra fundamentali lietuviui, ji svarbesnė už visas kitas, ir apie jos pažeidimą nekalbama net afrikinio kiaulių maro fronte, net po šešerių nuožmios kovos metų“, – atkreipia dėmesį A. Baravykas.
ŽŪR duomenimis, savo poreikiams stambiuose ūkiuose Lietuva išsiaugina ir pasigamina kiaulienos tik pusę jai reikalingo kiekio. Likusią pusę įsiveža, – iš Lenkijos, Belgijos ir Vokietijos bei kitų šalių. Tiksliau tariant, – įsiveždavo iki koronaviruso paplitimo.
„Deficito situacijoje dabar atsiduriame labiau dėl visuomenės nenoro toleruoti fermų kaimynystę, dėl per mažos ūkininkų motyvacijos auginti gyvulius, dėl bendro strateginio neįžvalgumo. Norėdami paskatinti eksportą, pirmiausiai galėtume sumažinti importą, užsiaugindami mėsą patys sau. Tai būtų praktiškai tas pats, tik rinka būtų pačių mūsų.
Valstybė daug metų nieko nedarė, kad sau užsiaugintume užtektinai gyvulių, o esamus ūkius visaip ujo ir nekreipė dėmesio į jų poreikius, šiandien reikėtų susimąstyti: gal laikas peržiūrėti kai kurias savaime suprantamas neteisybes? Tarp jų – fundamentalią teisę laikyti kiaulę savo poreikiams. Laikas prisiminti, kad žemės ūkio paskirties žemėje ūkiai gali laikyti gyvulius. Nes jau niekam nekyla abejonių, kad atėjo metas geriau suprasti bei vertinti užkrečiamųjų ligų įtaką, biologinės saugos reikšmę ir suvokti akivaizdžius pramoninės kiaulininkystės pranašumus prieš natūrinį ūkį“, – sako šalies Žemės ūkio rūmų viceprezidentas.