Pasak ūkininko, užtenka atvažiuoti į bet kurią didelę ekologiškai produkcijai skiriamą parodą ir pamatai, koks kitų šalių valdžios požiūris į ūkininkavimą bei kodėl mes esame gili provincija.
– Kodėl sakote, kad Lietuva atsilikusi ir provinciali, juk žemės ūkiui dėmesio skiriame daug?
– Mes galvojame, kad esame patys gudriausi ir mums reikia išmaitinti badaujančią Afriką. Vietoj to, kad užsiimtume tausojančia žemdirbyste, chemikalais naikiname savo dirvas, gamtą ir aplinką bei stengiamės auginti kuo didesnius pigios produkcijos kiekius. Mes remiame būtent chemizuotą ūkį ir čia eilinį kartą atsiliekame nuo Europos, kur tendencijos jau kitos.
– Kur mes atsiliekame? Naudojame tas pačias technologijas ir tą pačią techniką, kaip ir europiečiai.
– Mes atsiliekame keisdami ūkininkavimą reguliuojančias taisykles. Tai, kas ES smulkmena, pas mus ūkininką gali privesti prie bankroto. Pavyzdžiui, chemikalų, kurie galėjo patekti ir iš kaimyno, pėdsakai dirvoje. Laimei, ši vieta jau kiek pataisyta. Kitas faktorius – kartą per penkis metus dirbamos žemės plotą privalai užsėti dobilais, nors nelaikai gyvulių. Jei to nepadarei, negausi paramos. Nesvarbu, kad visus kitus reikalavimus ūkis atitinka. Tiesiog kažkoks valdininkas sugalvojo tokį reikalavimą. Jei ūkininkas sėja dobilus, iš to hektaro nebus gauta jokia nauda, tik mokamos išmokos. Gal geriau užsėti grūdais ir pardavus javus bus nauda tiek žemdirbiui, tiek valstybei. Iš verslo pusės tai absurdas. Tačiau valdininkai didžiuojasi, kad taip taupo ekologijai skirtus pinigus.
Važiavome per Vokietiją. Kaime stovi daugiabutis ir pro jo sienos prijungta ferma, kurioje laikomi gyvuliai. Norėjau nufotografuoti ir nusiųsti atsakingoms institucijoms. Pas mus toks verslo modelis neįmanomas.
– Tačiau mes keičiamės.
– Toje pačioje Vokietijoje ant visų ūkių stogų stovi saulė jėgainės ir galima gaminti bei parduoti energiją. Mačiau 100 kw elektrines, kuriomis šildo šiltnamius, fermas, namus. Jei žmogus pagamina daugiau energijos nei suvartoja parduoda. Pas mus arba turi statyti elektrinę kaip verslininkas, arba, jei esi ūkininkas, gali gaminti tik savo reikmėms. Kitas niuansas, kurį sugalvojo mūsų valdininkai – sumažinti akcizą žymėtam dyzelinui. Ūkininkas dėl to mažiau kuro nenaudos. Jo naudoja tiek, kiek reikia technologiškai. Jei reikia džiovinti šlapius javus, tai džiovinsi, nepūdysi. Jei ant stogų sumontuotume saulės jėgaines, būtų energijos ir tuo pačiu galima mažinti iškastinio kuro naudojimo. Dėl to ir siūlau, kad ūkininkams būtų remiama didesnių saulės jėgainių statyba.
Pas mus dar gajus požiūris, kad ūkininkas tai murzius, kurį gali maustyti tiek valstybė, tiek perdirbėjai.
– Tačiau perdirbimo sąlygos mažiems cechams labai supaprastintos – galima savo produkciją parduoti tiesiogiai vartotojams, be perdirbėjų tarpininkavimo. Tik imk ir naudokis.
– Mes Kaune mėginame atidaryti ūkininkų parduotuvę, kuri dalyvautų trumpųjų grandinių programoje. Tikslas, kad parduotuvė tik išlaikytų save, o uždirbtų jai tiekiantys ūkininkai. Mėginome vietoje padaryti mėsos perdirbimo cechą, kad būtų galima atvežti mėsą ir gaminti produktus, pavyzdžiui, dešreles. Paaiškėjo, kad galime daryti tik mėsinę – išpjaustymą, nes reikalavimai perdirbimui kosminiai. Pavyzdžiui, reikia paimti specialų vandens iš krano mėginį ir jį nuvežti ištirti. Vanduo iš vandentiekio ir tinkamas gerti žmonėms bei kūdikiams. Tačiau perdirbėjui jau reikia atskiro leidimo ir atskirų tyrimų. Tokių dalykų gana daug.
Dabar matau, kad įrengti perdirbimo cecho negalėsime. Teks savo užaugintą mėsą kažkam parduoti ir po to atgal pirkti produkciją bei ją realizuoti savo parduotuvėje vietoj to, kad ūkininkas gautų visą pelną.
Mažieji ūkininkai prilyginti didžiajai pramonei, bet negali skirti tiek laiko, energijos ir lėšų reikalavimų, kurie taikomi didžiosioms gamykloms, įgyvendinimui. Paprasčiausiai tiek neuždirbs, jog apsimokėtų eiti šiuo keliu. Dėl to šis smulkios gamybos sektorius pas mus ir stringa, nors jis klesti Latvijoje, Lenkijoje, Vokietijoje.
Ten sugalvojai, parašei prašymą, atėjo, patikrino patalpas ir dirbk.
– O kaip versija, kad tokios mažos parduotuvės ir ūkiai pavieniui negali pasiteisinti, nes per mažas žmonių srautas?
– Pirkėjų užtenka. Europa grįžta į mažas parduotuves, kur galima pirkti teisingą aukštos kokybės maistą. Standartinis maistas su daug priedų lieka didžiuosiuose prekybos tinkluose. Esmė yra kokybė, kai galima maistą parduoti tiesiai pirkėjui turguje ar mažoje parduotuvėje. Pas mus viskas sudėliota taip, kad turime tiesiog atiduoti žaliavą perdirbėjams.
– Kartu su kolegomis planavote kurti gan didelę paukštynų sistemą – kaip šis projektas?
– Aš pats planavau statyti dvi paukštides, maždaug 20 km atstumu vieną nuo kitos, kad būtų mažesnė rizika, jei ateitų paukščių gripas ar kitos ligos. Tačiau per 7 mėn. nebaigiau visų įmanomų derinimų. Panaši padėtis ir kitiems kolegoms. Vienai fermai leidimus, greičiausiai, gausiu, kaip bus su kita neaišku, nes paaiškėjo, kad ant senos fermos pamatų vargu ar galėsiu statyti kitą gamybinį pastatą. Netoli juodojo gandro saugoma buveinė. Nuo gegužės dar net neturiu dalies dokumentų.
Problema, kad mes su asociacijos nariais planavome sukurti du standartinius veikiančius fermų projektus, kad pasiteisinusius objektus vėliau galėtų imti ir naudoti kiti. Taip pigiau, nereikia iš naujo kurti technologinių dalykų. Pagal planą, tokiame komplekse iki 16 savaičių laikomos vištos dedeklės. Tai 3 tūkst. vištų ferma, kuri atitinka atitinka ekologinius reikalavimus.
Kai pridavėme projektus paramai gauti, važiavome per gamyklas ir derinome reikalingos įrangos gamybą. Tai vyko pernai. Jie šiemet skambina, prašo suderintų projektų, kad galėtų gaminti įrangą ir nesuvokia, kaip per 8 mėnesius negalima gauti eilinės fermos statybos leidimo ir projekto. Mūsų tikslas sukurti standartinę fermą, kad kitiems nereikėtų projektuoti visko iš pagrindų, o tiesiog imtų pasiteisinusį projektą ir jį naudotų.
Visoje Lietuvoje mūsų asociacijos nariai taip planuoja auginti 100 tūkst. vištų dedeklių. Projekte dalyvauja 8 ūkiai. Tokio kiekio reikia, kad per dvi dienas galėtume surinkti pilną ekologiškų kiaušinių vilkiką. Tada neužsidarytume vidaus rinkoje ir galėtume patys eksportuoti. Dėl mažesnių kiekių niekas nežais.
– Nebaisu, kad tokio kiekio kiaušinių nepavyks parduoti?
– Kai turi tokį kiekį, jau gali kalbėti su perdirbėjais ir prekybos tinklais, viešuoju sektoriumi. Tada tave, kaip ūkininko, neparklupdys vienas pirkėjas. Tačiau dabar valdininkai daro ką nori ir už savo veiksmus bei padarytą žalą neatsako.
– Grįžkime prie ekologiško maisto. Ne vienas rajonas mėgino pasiekti, kad į švietimo įstaigas būtų tiekiama tik ekologiška vietos ūkininkų produkcijas ir paaiškėjo, kad tiesiog nėra tiek žemdirbių, kad jie ištisus metus produktais galėtų aprūpinti mokyklas ir darželius.
– Problema ne ūkininkai, o kvailos valdininkų sugalvotos taisyklės. Pavyzdžiui, įvedami rajonai ir maistas turi būti vežamas 50 km. spinduliu. Tačiau nebūtinai toje teritorijoje auginami, pavyzdžiui, ekologiški obuoliai, o jų iš kito rajono nebegalima atvežti. Tas pats su ekologiškais pieno produktais. Jie gamina pajūryje ir darželis Trakuose jų nebegali pirkti. Vienas ar keli ūkiai negali produktų tiekti ištisus metus. Tačiau jei jie susikooperuos, tai pagal planą galės auginti, saugoti ir ištisus metus vežti produkciją.
Ukmergėje buvo pasiekę, kad dviejuose darželiuose buvo pasiekta 93 proc. maisto vaikams ekologiškas. Tada šis rodiklis buvo sumažintas iki 60 proc. ir tuo pačiu plūstelėjo nekokybiškas maistas.
– Ačiū už pokalbį.