Prognozės kol kas neaiškios, nes analitikai skelbia, kad Ukrainos grūdų derlius bus 37 proc. mažesnis nei prieškariniais metais. A. Macijauskas pabrėžia, kad patys vietos ūkininkai kalba apie 50 proc. kritimą. Iš kitos pusės, javai ten ypatingai pigūs ir, pavyzdžiui, Bulgarijos, per kurią jie vežama į Europą, ūkininkai jau pradeda blokuoti kelius, nes bijo konkurencijos. Ukrainoje kviečiai kainuoja 100-120 eurų už toną. Lietuvoje iki 280 eurų. Bruzda ir lenkai. Įdomus faktas ir tai, kad bankrutavus dviem JAV bankams, iš kurių vienas specializavosi aptarnauti kriptovaliutas, pradėjo kilti ir javų kainos. Taip tradiciškai nutinka kai spekuliantai, krentant akcijoms, pradeda pirkti žaliavas.
Apie tai, kuo pokyčiai Ukrainoje gali būti naudingai ar žalingi mums – video reportaže.
– Kaip gyvena Ukrainos provincija?
– Ukrainoje karo metu lankiausi antrą kartą. Pirma kelionė buvo į Kyivą, dabar į Lvivą. Ten karo nesijaučia, veikia restoranai, tačiau matosi kariniai patruliai, apsaugoti kultūros paminklai. Gyvenimas verda. Tiktai pravažiuojant kapines matosi labai daug naujų kapų, ant kurių plevėsuoja vėliavos. Miestuose, kuriuose gyvena 20-30 tūkst. žmonių, kasdien vyksta laidotuvės ir laidojama po 2-3 žmones. Ukrainiečiai nuostabi tauta ir jie sugeba gyventi įprastinį gyvenimą net tokiomis sąlygomis.
– Ūkininkai taip pat ramūs?
– Ne, tačiau dėl kitų priežasčių. Artėja sėjos metas, ten pagrindinė sėja vasarojus, žieminių, skirtingai nuo mūsų, nedaug. Pelningiausi augalai kukurūzai, saulėgrąžos ir soja. Kviečių auginama mažiau, jiems skiriamos nederlingos žemės, ne juodžemis. Tačiau šalis milžiniška ir derlius vis tiek didžiulis. Jie vieni pagrindinių kviečių tiekėjų pasaulyje.
Keista, tačiau jiems trūksta pinigų. Trąšų, degalų, sėklų, visko yra. Nepaisant to, kad grūdų kainos pasaulyje buvo išaugusios, jie savo derlių pardavė labai pigiai. Netgi šiandien jie derlių parduoda kur kas pigiau nei jis kainuoja Europoje. Už savo grūdus savo šalyje jie gauna 100-120 eurų. Kaina priklauso nuo to, kurioje vietoje ūkis, nes logistika visiškai sutrikusi. Tradiciškas gabenimas jūra sumenkęs.
Derlių jie veža keliais, kuriais iki tol nevežė. Geležinkeliais ir sunkvežimiais per Lenkiją į uostus, kurie yra prie Rumunijos kanalo. Pavyzdžiui, Izmaile pritaikė Dunojaus uostą ir ten jau perkrauta 5 mln. t. Panašiai, kaip Klaipėdoje. Traukiniais per Rumuniją ir Bulgariją, tačiau logistika kol kas labai brangi. Sistemos nėra, vagonai ir sunkvežimiai stovi didžiulėse eilėse. Logistai tapo labai turtingais žmonėmis. Pavyzdžiui, jei Lenkijoje, netoli Ukrainos sienos, turi plačios geležinkelio vėžės atšaką, kur gali stovėti 40-50 vagonų, esi milijonierius. Šią atšaką nuomoja didžiausios pasaulio grūdų prekybos įmonės.
– Tačiau prasideda bėdos. Bulgarai jau blokuoja kelius, nes bijo konkurencijos su labai pigiu derliumi.
– Kadangi grūdus gabenti sudėtinga ir brangu, stengiamasi juos parduoti kuo arčiau sienos ir pigiai. Tai vyksta ne dėl to, kad problema ukrainietiški grūdai, o dėl to, kad nėra infrastruktūros. Jei jie būtų pakrauti pačioje šalyje ir vagonais nukeliauti iki Prancūzijos, Lenkijos ar Nyderlandų, Lietuvos uostų. Arba iki uostų Viduržemio jūroje. Tačiau logistika tik dabar lipdoma. Skiriasi vėžės, reikia perkrauti į autovežius ar kitus vagonus. Jei tik yra proga, juos parduoda vietoje.
– Kaip Lietuva? Dar neseniai buvo planai, kad pro mus plūstels ukrainietiški javai.
– Po to, kai įsigaliojo sankcijos, Klaipėda prarado pusę krovinių, Kalbėta, kad tai galima kompensuoti ukrainietiškais grūdais. Galima, bet tam reikia sprendimų. Tokių kiekių neatveši nei autovežiais, nei perkraudamas iš vieno vagono į kitą. Vienas iš sprendimų kartu su lenkais daryti bendrą projektą. Jų lemiamas žodis, ar jie to nori, kad supaprastintų logistiką iki Klaipėdoje.
Lietuvoje ūkininkai kelių neblokuoja, nes pas mus vežami tik kukurūzai, kurių mes auginame nedaug, nekonkuruojame, tačiau jie palengvina gyvenimą gyvulininkystės ūkiams, kurie gauna pigesnių pašarų. Aišku, yra ir problemų. Pavyzdžiui, buvo atvežtas grikių sąstatas ir jų rinka tiesiog sugriuvo.
– Jei dabar kyla sunkumų, kas bus ateityje?
– Ukrainos potencialas didžiulis, nes ten geriausias pasaulyje dirvožemis. Jie gali lengvai padvigubinti derlių. Ateityje jie užims 60-70 proc. tarptautinės prekybos grūdais.
– Ką mes darysime?
– Aiškaus atsakymo nėra. Turėsime ieškoti nišų. Auginti kokybiškus grūdus, kurie reikalingi čia, Europoje, ir imtis perdirbimo. Jau statomos gamyklos ir Lietuvoje. Tada atsivers naujos rinkos ir neribotos galimybės.
– Tokią pat gamyklą galima pastatyti ir Ukrainoje, kur pigus derlius?
– Grūdų savikaina visada bus mažesnė nei pas mus, tačiau ten ne viskas taip paprasta, kaip atrodo. Ten trūksta kritulių ir jis ne toks stabilus, kaip pas mus. Jei sausra, jis mažėja 2-3 kartus. Gali būti, kad tada perdirbėjui į savo gamyklą reikės atsivežti javus iš Lietuvos. Kas turės technologijas ir laiku investuos, tas ir laimės.
Manau, ateityje mažės žaliavinių grūdų eksportas ir didės perdirbtų produktų išvežimas.
– Kokie ūkiai vyrauja Ukrainoje?
– Tai stambūs ūkiai nuo 5 iki 10 tūkst. ha. Kalbėjau su paprastais ūkininkais, jie tai įvardina kaip pačius optimaliausius. Didesniu jau sunku prižiūrėti. Žemė iki šiol nebuvo parduodama. Ji buvo išdalinta buvusiems kolūkiečiams, bet neatmatuota. Žmogus tik žinojo, kad kelių tūkstančių hektarų plote yra ir jo plotelis, bet nežinojo kur.
Kai mes pasakėme, kad pas mus ribojimas 500 ha, jie nustebo. Ten tokio dydžio ūkis, kaip pas mus trijų hektarų ūkelis, ir tokios savininkas, nevertinamas kaip ūkininkas. Paprastai žmogus turi darbą ir po to dar prižiūri savo kelis šimtus hektarų. Tikras ūkininkas, iš to gyvenantis, nuo 3 tūkst. ha.
Kalbant apie derlingumą, jie praktiškai nenaudoja trąšų ir kulia priklausomai nuo kritulių kiekio. Taip užauga 5 tonos kviečių. Jį padidinti iki 10-12 t nesunku.
Kokios lietuviško derliaus kainos laukiamos, ar jos gali kilti, kaip koreliuoja su trąšomis – likusioje video interviu dalyje. Nuo 17 įrašo minutės.