Pastaruoju metu Klaipėdoje gyvenantis A. Miežanskas labai laukiamas savo ūkio gyventojų – vos atvykusį į ganomas pievas Nidoje, pasitikusios avys ir ožkos, lyg šunys, visur sekioja iš paskos. Prieš keletą metų augintinės išgarsėjo tapusios išskirtinėmis darbininkėmis, kurios šienauja pievas Nidoje.
„Prieš kelis metus ganydamas avis Svencelėje vieną rytą pamačiau, kaip gražiai saulė apšvietė kopas, jos atrodė taip arti. Pagalvojau, o kodėl nepabadžius perkelti avių į Kuršių Neriją? Nė neturėjau dar stiprios minties, kaip tai padaryti, bet nuvykau į Neringos savivaldybę. Pakeliui užsukau pas brolį, jis mane palaikė. Be to, avys jau puikiai šienavo pievas Svencelėje, nė nereikia papildomai pjauti žolės. Labai tiksliai sudėliojęs pasiūlymo neturėjau, o Neringos savivaldybėje pasiūlė pasikalbėti su Kuršių Nerijos nacionalinio parko direkcija. Nuvykau ten ir kai sulaukęs vadovės Aušros Feser ėmiau jai pasakoti apie avis, pamačiau, kad jos akys net išsiplėtė“, – apie darbo avims paiešką pasakojo vyras.
Paaiškėjo, kad vos kelios dienos prieš jų pokalbį Kuršių Nerijos nacionalinio parko vadovai kaip tik dalijosi idėjomis, kaip ekologiškai ir kuo mažiau žalojant gamtą patikėti pievų šienavimą avims. Tačiau nei kas jų augino avis, nei žinojo, kaip jas prižiūrėti, tad idėja liko pakibusi ore. Staiga atsiradęs jaunas vyras su tokiu pat mastymu padėjo išspręsti, kaip tą padaryti.
„Suderinome, kad atvešiu avis, pažiūrėsime, kaip realiai tas jų šienavimas veikia. Avių darbas patiko, tuo pačiu nebebuvo poreikio samdyti žmones, kad pjautų žolę, tad po kurio laiko buvo idėja buvo sudėliota į projektą ir gavo finansavimą“, – atviravo A. Miežanskas.
Į spalvingas avis – spalvingos ir reakcijos
Šiais metais avys šienautojos Kuršių Nerijoje jau darbuojasi be atlygio, tačiau A. Miežanskas neskuba išvežti gyvūnų. Kartu su avimis (mėsiniai merinosai) darbuojasi ir kelios ožkos, kurios nė kiek ne prasčiau atlieka šienautojų darbą. Vienas ožys itin išsiskiria iš šviesių avių bandos – tai juodas Kamerūno ožys. Tačiau gyvūnai vieni kitų neignoruoja, o šis ožys dar ir gausina bandą.
Nauda abipusė tiek gyvūnams, tiek gamtai – gyvūnai laisvai ganosi paskirtame plote, o pievose per daug vietos neužsiima medžiai ir invaziniai augalai. Savininkui dėl to tenka investuoti savo lėšas, reikia vežti papildomą pašarą, grudus, vandenį, tačiau A. Miežanskas sako, kad negali visko vertinti tik pinigais, mat ekologiniai sprendimai ir geri santykiai su žmonėmis jam reiškia kur kas daugiau.
Aišku, vyro avys ne tik šienauja pievas, jos auginamos mėsai. A. Miežanskas sukūrė ir tinklapį, kuriame galima įsigyti Kuršių Nerijoje ganomą avį, o kad labiau patrauktų žmonių dėmesį į avis, kelias jų sumanė nuspalvinti.
Neringoje nemažai poilsiautojų su šypsenomis priėmė tokį sprendimą, norėjo su jomis nusifotografuoti. Tačiau netradicinis sprendimas sudomino ir gyvūnų gerove besirūpinančios tarnybos dėmesį, kuri ėmė aiškintis, ar vyras nepakenkė savo gyvūnams.
„Juk tai mano gyvūnas, aišku, kad niekada nesieksiu jam pakenkti. Tačiau tarnybos vis tiek susidomėjo, ar gyvūnai nebuvo atstumti iš bandos, ar jiems tikrai nieko blogo nenutiko. Viskas baigėsi gerai, keista, kad patys tie gyvūnų gynėjai nė karto neatvyko gyvai pasižiūrėti į avis“, – sakė daugiau dėmesio, nei tikėjosi sulaukęs vyras.
Spalvingų avių žinia pasiekė žmones. Kai kurie net ir sumokėję už avį pirko ne mėsą, o parėmė gyvūną, kad avis ir toliau galėtų būtų ganoma Kuršių Nerijoje.
Mados pasaulį iškeitė į meilę gamtai
Kodėl avys? A. Miežanskas sako, kad viskas, kas vyksta gyvenime, visų pirma prasideda nuo idėjos, nuo minties. Vilniuje gimęs, augęs ir meno žmonių apsuptas vyras ėjo visai kitokiu keliu. Dar mokydamasis M. K. Čiurlionio mokykloje (dabar gimnazija), kurioje mokytojai vaikams skiepijo pačias gražiausias savybes, tad tikėdamas, kad meno žmonių pasaulis toks ir yra, A. Miežanskas įstojo į Dailės akademiją, studijavo drabužių dizainą. Vyras neslepia, kad atsidūrė kitokiame pasaulyje nei tikėjosi, suprato, kad ne viskas taip atvira ir tikra, kaip norėtųsi, tačiau nepasidavė ir nemetė mokslų. O ketvirtame kurse surizikavo pabandyti laimę Julijos Žilėnienės mados namuose ir praėjęs konkursą ėmėsi realaus dizainerio darbo. Čia jis kūrė ir savo diplominį darbą – dirbo su klubinės mados kolekcija „Kalės vaikai“.
Įsisukęs į mados pasaulio užkulisius A. Miežanskas sako vis ištrūkdavęs į gamtą, o kuo toliau, tuo labiau slėgė netikrumas bendravime su modeliais, dizaineriais, vis rūpėjo pasukti kita linkme. Be to, dar dirbo kartu su tėčiu, kuris persiuvo automobilių salonus.
Pažintis su būsima sutuoktine jį dar labiau pastūmėjo ir savo verslo paieškas.
„Abu mylėjome gamtą, tai mus vienijo, abu norėjome kurti savo verslą. Ėmėme domėtis įvairias dalykais, ko reikia, ko trūksta Lietuvoje. Taip ir sudomino avys. Taip atsidūrėme Kretingoje, išsinuomojame namą ir žemę, atsivežėme avių. Ūkyje visko yra nuo balta iki juoda. Ir romantikos, ir sunkumų. Būna, kad krenta gyvuliai, tačiau tuo pačiu yra ir romantiška pusė – ganai gyvulius, pamatai žemuogių ir prisiskini, parsineši grybų. Vaikai augo sveiki, lyg ir viskas buvo gerai“, – sakė aukštuomenės salonus į ūkį iškeitęs vyras.
Visgi, bendras gyvenimas ėmė irti, šeimoje vis dažniau vyravo nesutarimai, tad abu sutuoktiniai pasuko skirtingais keliais. A. Miežanskas vėl sumanė grįžti į Vilnių, kur sukūrė vytintos mėsos liniją.
Avių ūkio visiškai neapleido, tad gyveno tai Kretingoje, tai Vilniuje. Vytintos mėsos gamyboje savo jėgas išbandęs vyras sako pasiekė tiek, kad prekybos centrai įsileido ūkininkus, tačiau augant paklausai, reikėjo vis didesnių investicijų, o jų nebuvo, tad paleido šį verslą pasakęs sau, kad savotiškai įrodė sau, kad gali ir tai. A. Miežanskas neslepia, kad niekada aklai neįsikabina į veiklą ir jai ateina laikas ją paleisti, tą ir daro.
Kuriant verslą būtina kantrybė ir drąsios idėjos
2014 metais dėl tam tikrų aplinkybių šeimos aplinkybių su mama persikėlė į Uteną, iš Kretingos atsigabeno avis. Čia, kaip pats sako, gyveno kone atsiskyrėlio gyvenimą ir stipriai pasistūmėjo avių prekybos srityje. Iš Vokietijos jis į Lietuvą importavo veislines avis, o Lietuvos ūkininkams padėjo parduoti prieauglį tai pačiai Vokietijos rinkai.
Tačiau Utena nebuvo tas miestas, kuriame vyras norėjo likti. Trauka jūrai, o ir bendravimas su augančiais vaikais pastūmėjo priimti sprendimą grįžti į Klaipėdos regioną.
„Jau planuodamas persikelti į Klaipėdą atvykau čia paieškoti vietos ganyklai. Atsitiktinai sutikau bičiulį, ėmėme kalbėti ir paklausiau, ar nežino kokio žmogaus Svencelėje, kuris turėtų ūkį, kur galėčiau ganyti avis. Davė žmogaus numerį, susiskambinau ir susitikom. Jis turėjo ūkį ir pievas, kurias reikėjo šienauti. Jis lyg ir sutiko, kad ganyčiau avis, bet kai pasakiau, kad jų trys šimtai, suabejojo. Įkalbėjau, sakiau, pasitikėk manimi. Pavyko. Po to pasakiau, kad jau neturėjau kur dėtis ir avys jau kone pakeliui buvo“, – nusijuokė vyras.
Svencelė ir tapo ta vieta, kur kilo idėja avis ganyti Kuršių Nerijoje. Tačiau net ir ši, jau įgyvendinta idėja, anot avis auginančio vyro, tikrai ne paskutinė jo kelyje. Kol kas plačiau planų jis nelinkęs atskleisti, tik prasitaria, kad su broliu siekia atverti kelią į dar platesnę tarptautinę rinką.
A. Miežanskas neslepia, kad drąsa bendravime ne kartą pravertė versle siekiant tikslų. Rimtas verslas, anot jo, reikalauja tikrai nemažai investicijų, sumanumo ir pastangų. Juolab, kad gyvuliai skerdžiami sertifikuotose skerdyklose, ne kur po medžiu. Jo siūloma mėsa pristatoma užsisakiusiam žmogui į namus, supakuota, supjaustyta. Anot vyro, jei ūkis pradedamas nuo nulio, gerbūvis realiai sukuriamas tik vaikams, nes reikia įdirbio ir tai nėra greitas pelnas. Be to, tik Lietuvos rinka yra per maža. O krizės ir euro įvedimas sumažino lietuvių perkamąją galią. Tad jo veikla – tarpininkavimas tarptautinėje prekyboje, naudinga ir jam, ir kitam ūkininkaujančiam žmogui.
Vyras sako norėtų, kad kuo daugiau žmonių atsigręžtų į gamtą, nebijotų patys savo reikmėms auginti gyvulių, ar bent kažkiek daržovių. O jei dar sukurtų savo užauginto maisto dalijimosi platformą – daugiau augtų sveikų vaikų, žmonės sveikiau gyventų.
„Nereikia tik laukti, kad kažkas kitas viską padarys. Tai gali kiekvienas – užsiauginti kokią vištą, triušį, gali dalintis. Vaikams gyvūnai būtų labai gera edukacinė priemonė, jie tikrai mielai pašertų gyvūnus, nesėdėtų tiek prie kompiuterių. Aišku, stambesniam ūkiui reikia nemažai investicijų, tai ne kiekvienam, tačiau savo reikmėms auginti gyvūną gali kiekvienas“, – pasidalijo mintimis vyras.