Patys ūkininkai susiskaldę. Didieji sako, kad po kelių nesėkmingų metų šie pasikeitimai grėstų bankrotais, mažieji siūlo kuo greičiau imtis pokyčių, nes tai būtų spaudimas didiesiems ir galbūt ūkiai pradėtų byrėti. Tuo pačiu atsirastų vietos stiprėti vidutiniokams.
Kaip yra iš tiesų kalbamės su Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertu Albertu Gapšiu.
– Kaip šiandien atrodo mūsų žemės ūkis, kokie procesai vyksta?
– Mūsų žemės ūkis susiskaldęs. Tai didieji ir likusieji, kurie turi nedaug žemės bei gyvulių. Pasidalino ir organizacijos. Stambieji susibūrė į Lietuvos žemės ūkio ir maisto tarybą, o Žemės ūkio rūmai atstovauja mažuosius. Tačiau didžiųjų vienybė ir įtaka didesnė nei smulkių. Ekonomiškai stambių įtaka didesnė, nes jų pelno masė didesnė. Jie gali investuoti. Mažieji ir vidutiniai, kai augalininkystė trejus metus iš eilės nukentėjo dėl gamtos patiria nuostolių. Gyvulininkystė mažėja, nes jaunimas ja nenori užsiimti. Be to, prisideda ir tai, kad skiriasi ES tiesioginės išmokos – Lietuvoje jos mažesnės nei daugelyje kitų šalių.
– Kaip realiai sekasi atskiriems ūkiams, gal turime analizę, kokia jų finansinė būklė po kelių sudėtingų metų?
– Dabar mūsų ateitis priklauso nuo to, koks bus finansavimas kitu finansiniu laikotarpiu. Mes, Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas, analizuojame ir apdorojame duomenis, kuriuos pateikia patys ūkiai. Matome, kad visų sričių ūkiai nerentabilūs arba balansuoja ant pelningumo ribos. Jei negelbėtų tiesioginės išmokos, jie neišsilaikytų. Mažieji nepajėgūs investuoti ir plėsti veiklą, nes vos suduria galą su galu. Didžiųjų investicijos taip pat lieka antrame plane.
Tai iš dalies ir ES paramos skirstymo pasekmės. Prieš keliolika metų visi pirko naują brangią techniką – kombainus, galingus traktorius, nors jų ne visiems reikėjo. Dabar ši technika nusidėvi. Amortizaciniai atskaitymai dideli. Didžiųjų ūkių pelno masė vis tiek didesnė nei smulkiųjų, kurie negali nieko investuoti. Jiems reikėtų stambėti, tačiau tam vėlgi nėra sąlygų. Nuo 2012 m. grūdų supirkimo kainos ritosi žemyn. Jos šiek tiek šoktelėjo tik pernai. Kiaulių ūkiams nuostolius neša Afrikinis kiaulių maras. Pieno ūkius žlugdo vienos mažiausių ES supirkimo kainos. Traukiasi net žmonės, laikantys po 100 melžiamų karvių, nes mato, jog grūdų auginimas geriau, tačiau ir ten ne pyragai.
– Ar yra nors vienas sektorius, kuris gyvena ramiai ir gali galvoti apie plėtrą?
– Jei kainos nesikeis, grūdų ūkiai, net dideli, bėgant laikui gali būti priversti keisti profilį arba bankrutuoti. Šiandien jie, net įskaičiavus išmokas, dirba be pelno arba su nedideliu pelnu. Nors dar neseniai kalbėjome, kad specializuoti ūkiai tai stiprybė, dabar matome, jog stabiliausi mišrūs ūkiai. Tą parodė rinkos situacija. Tikėtis, kad pienininkams kada nors perdirbėjai pradės mokėti daugiau jau praradau viltį.
Ilgai kalbėjome, kad jei atsiras kooperatyvai jie pakeis padėtį, tačiau mūsų gamyklos valdo praktiškai visą Baltijos šalių rinką. Panašios problemos ir Latvijoje. Tik estų žemės ūkis kiek skiriasi nuo mūsų, tačiau ir ten ne pyragai, nes panašia kaina, kokią moka pas mus, perdirbėjai iš ten atsiveža žaliavą.
– Gal mums verta Estijos keliu, kur praktiškai liko tik dideli ir efektyvūs ūkiai?
– Tai mažesnės šalis, ūkininkavimo sąlygos kitos. Jie nuėjo stambinimo keliu. Tačiau taip kaip Estijoje pas mus nėra ir nebus, nes pas mus didėja tik maža dalis ūkių.
– Ar didelė tikimybė, kad didieji mūsų grūdų ūkiai staiga ims ir persivers į gyvulininkystę, nes kalbos apie paukščių fermų statybą, mėsinius galvijus vis garsesnės?
– Manau, matome poreikį pienui, kitiems produktams ir jie svarsto, kad pereiti prie mišraus ūkio būtų patrauklus. Tuo labiau, kad perdirbėjai deklaruoja, kad jie stambiems pieno ūkiams moka daugiau, tačiau iš tiesų žaliavos gamyba nėra labai patraukli.
– Kas toliau? Pieno mažėja, anksčiau besitraukiančius smulkiuosius pienininkus kompensavo efektyvumo didėjimas pas stambiuosius. Dabar, panašu, efektyvumo didinimo nebeužtenka.
– Žemės ūkis ne tik gyvenimo būdas, bet ir verslas, tačiau perdirbėjai savo žaliavų baze nesirūpina. Norėdami išlaikyti sektorių turime mokėti vieną kainą ir sumažinti išlaidas surinkimui, kurios milžiniškos. Pieną ne tik Lietuvoje vežiojame po kelis šimtus kilometrų, bet jį vežam ir iš Latvijos bei Estijos. Taip jis praranda savo vertę, nes du trečdalius žaliavos savikainos tai logistika, tyrimai, supirkimo punktai. Klausimas ar tai racionalu ir kodėl mes neatsisakome supirkimo punktų. Išeitis kooperacija ir stambesni ūkiai. Perdirbėjai mažai ką daro, kad atskirų ūkių primilžiai didėtų ir tuo pačiu mažėtų savikaina, o ūkininkas gautų daugiau. Prieš 15–20 metų įmonės finansavo ūkius, kad jie stambėtų. Dabar to nėra. Šiandien mes turime ir daugybę tarpininkų supirkėjų, kurie taip pat atima dalį kainos iš mažų ūkininkų.
– Tačiau ūkių stambėjimui ir efektyvinimui skiriama ES parama.
– Parama skiriama kažkokios idėjos įgyvendinimui ir be perdirbėjų prisidėjimo nieko nebus. Kol kas matau tik vieną siekį – kuo pigiau supirkti pieną.
– Grįžkime prie politikos. Kaip ūkiams gali atsiliepti akcizų dyzelinui sumažinimas? Mažieji sako, kad tai jų nepaveiks, didieji tikina, kad tai bus smūgis ir taip ne geriausius laikus išgyvenančiam sektoriui.
– Augalininkystės ūkiuose kuro sąnaudos sudaro apie 7 proc. visų sąnaudų. Jei sumažinsime lengvatą akcizui ar jo atsisakysime, šios išlaidos išaugs iki 14–17 proc. Tai nebus didžiulė problema, nes šiandien apie 15 proc. sudaro amortizacija. Tačiau kitas klausimas kaip bus su mūsų konkurencingumu, nes kitos valstybės šią lengvatą paliks. Mūsų ūkininkai pateks į nepavydėtiną padėtį, nes gauna mažesnes išmokas, o akcizas bus didesnis.
Nesakau, kad nieko nereikia daryti. Galbūt reikia tiesiog atsisėsti ir peržiūrėti, kokių lengvatų galime atsisakyti. Kuras viena iš pagrindinių išlaidų augalininkystės ūkiuose, tačiau iš tiesų chemikalams ir trąšoms išleidžiama dvigubai daugiau.
Degalai gyvulininkystės ar mišriuose ūkiuose ne tokie reikšmingi kaip augalininkystės.
– O kas nutiks jei anksčiau nei visa ES uždrausime glifosato naudojimą?
– Bėgsime prieš traukinį. Kokį tai turės efektą ūkių ekonomikoje sunku spręsti, nes augalų apsaugos priemonių naudojimas grynai technologinis dalykas ir kokia jo dalis savikainoje sudėtinga paskaičiuoti.
– Mūsų dirvožemiai nualinti, erozija didėja. Kiek tai pavojinga?
– Bet kuri gamyba turi savo problemas, tik klausimas, kaip jas spręsti. Ką mes darome, kad atstatytume humusą? Kol kas ūkininkai daro viską, kad tik gautų išmokas. Grūdą sėja bet kur, nesvarbu, kad žemė šioms kultūroms netinkama, prasideda erozija, svarbu tik gaudi tiesiogines išmokas. Toks jausmas, kad rūpi ne derlius, o tik parama. Teks tai pakeisti.
– Matome politinį spaudimą, ūkininkų susiskaldymą. Kas mūsų laukia?
– Valdžia į žemės ūkį turėtų žiūrėti kaip į svarbų sektorių. Tai ne tik ekonomika ir produkcijos gamyba, bet ir socialinės problemos. Jei tik stambinsime ūkius, kaime nieko nebeliks. Kol kas pas mus keista pozicija. Perdirbėjai masto, kad žaliavos gamyba tai Žemės ūkio ministerijos atsakomybė, o socialinė padėtis kaime visai kitos ministerijos reikalas ir tai su ūkių būkle nesusiję. Šitas požiūris man nesuprantamas. Juk gamyba vyksta kaime ir kuo didesnis ūkis, tuo kaimas mažesnis.
– Mažieji kalba, kad jei prasidės didesnis spaudimas didiesiems ūkiams, jie gaus mažiau išmokų, mokės daugiau mokesčių, jie pradės mažėti, atsisakys dalies žemių ir tuo pačiu sutvirtės maži ir vidutiniai ūkiai. Ar tai realu?
– Teoriškai toks procesas galimas, tačiau net sumažinus išmokas skaidymosi, greičiausiai, nebus. Idėja, kad didieji turi gauti mažiau paramos nei mažieji sugalvota ne mūsų. Tai ES pozicija, kad remti reikia smulkius, o dideli gali išsilaikyti vien dėl masto ekonomikos. Europoje, kur tai jau yra, nematome, kad dideli ūkiai skiltų. Turbūt taip bus ir pas mus.
– Kiek ūkių reikėtų Lietuvai, koks būtų optimalus skaičius? Lietuvoje 2019 m. sausio 1 d. buvo registruota 115 819 ūkininkų ūkių.
– Manau, jų galėtų sumažėti per pus. Dar turime daug ūkių, kurie laiko po keletą karvių ir turi kelis hektarus žemės. Jiems išlikti sudėtinga, tačiau neužmirškime, kad gali būti ir natūriniai ūkiai, kurie nepretenduoja į prekinius ūkius. Iš kitos pusės, puikiai gyvuoja mažieji, kurie sugeba iš mažo ploto išspausti daug. Pavyzdžiui, pieno ūkiai su keliolika karvių, kurie patys gamina galutinį produktą ir tiekia nuolatiniams pirkėjams savo regione. Masinė gamyba, kuriai žaliavą tiekia didieji, reikalingi tik didiesiems miestams. Fabrikams rūpi tik dideli, o valstybei reikia visko.
– Ačiū už pokalbį.