Lankydamasi Strasbūre vykusioje Europos Parlamento (EP) plenarinėje sesijoje apie tai kalbėjausi su europarlamentarais Juozu Oleku ir Broniumi Rope. Abu šie EP Žemės ūkio ir kaimo plėtros komiteto nariai mato galimybę, kaip išgelbėti smulkiuosius ūkininkus, bet pripažįsta – jų siūlymas Lietuvoje nebūtų populiarus.
ES dažnai kaltinama be reikalo
B. Ropė, paklaustas, ar Europos Sąjungoje (ES) numatytos kokios nors priemonės, kaip ūkiams dirbti pelningai, nepaisant energetikos krizės, sakė: „Tam, kad europiečiai būtų aprūpinti maisto produktais – reikiamos kokybės, tinkamo asortimento ir prieinamomis kainomis, buvo sukurta bendroji žemės ūkio politika. Senasis laikotarpis pasibaigęs, bet, kadangi nebuvo sutarta dėl naujojo, šiais metais pratęstas galiojęs senasis.
Ta parama turėtų užtikrinti ūkių gyvybingumą: kad jie galėtų ir išsilaikyti Europos Sąjungoje ir savo ruožtu gaminti produkciją, kuri, jų nuomone, geriausia“, – sakė B. Ropė.
Kaip pastebėjo pašnekovas, šiuo metu turbūt sudėtingiausia mažiems ir gyvulininkystės ūkiams. Tiems, kurie turi šimtus hektarų ir augina grūdus, didesnių problemų nėra.
„Yra specialios programos, galimybė ir teisė valstybei narei per kaimo plėtrą pagelbėti ūkiams. Kaimo plėtrai valstybė gali pridėti tiek pat, kiek skiria Europa. Bet Lietuva to yra neišnaudojusi. Prireikus, Lietuva tikrai gali daryti intervenciją ir įsikišti.
Antras dalykas, kad buvo skirta 500 mln. eurų parama iš ES su teise valstybėms narėms prisidėti 200 proc. Tai – vėl papildoma galimybė paremti tuos, kuriems to daugiausia reikia.
Trečias dalykas – įvairūs klausimėliai, kurie nesisprendžia, ar neišspręsti energetikos klausimai, tai yra, ar patys žemdirbiai kažko laiku nepadarė iki galo, ar energetikai nepadarė kažkokių prisijungimų dėl saulės elektrinių ir pan. – tas smulkmenas irgi ministerija turi išspręst, nesislėpti ir nesakyti, kad čia viskas gerai.
Kartais pasakoma „Europa neleidžia“ ar „Europa kalta“. Bet, kiek teko tikrinti tokius atvejus, daugiau būdavo, kad valstybės narės, nenorėdamos nieko daryti, tuo prisidengia ir tiek“, – neabejojo europarlamentaras.
Nustebino požiūris į paramą
J. Olekas pritarė, kad dirbti pelningai ūkininkams darosi vis sudėtingiau.
„Bet aš matau tokias dvi tendencijas: viena – mes turime suprasti, kad žmonija su beatodairišku vartojimu iš tikrųjų „prisidirbo“ gamtos sąskaita. Mes turime labai racionaliai mąstyti ir veikti, stabdydami tą gamtos naikinimą.
Prieš kelerius metus kitokio žemės apdirbimo būdo, kaip tik giluminis arimas, nebūdavo. Dabar visi suprato, kad tai neprisideda prie dirvožemio išsaugojimo, taigi dabar daugiausia naudojama beariminė technologija. Ateina ir tam tikra bioįvairovės, gamtos, želdinių palikimo išsaugojimo tendencija. Man atrodo, tie dalykai svarbūs dėl mūsų vaikų, anūkų ateities, kad mes nesunaikintume gamtos.
Kitas dalykas – tos priemonės dažnai stabdo ūkių pajamingumą. Turime pasižiūrėti, kad ES parama pasiektų žmones, suteiktų ir tam tikros naudos“, – sakė J. Olekas.
Anot jo, kartais ūkių pelningumą mažina ir neracionalūs šalies įstatymai. Jis prisiminė, kaip neseniai susitiko su Lietuvos avių augintojais ir iš jų išgirdo apie jį nustebinusį dalyką: „Europa skiria paramą žemės ūkiui, įskaitant avių auginimą. Bet Lietuvoje įvesta tvarka, kad pieninė avininkystė nefinansuojama. Jeigu avis augini mėsai, tada gauni paramą, bet jeigu augini avis pienui, ne. Taigi Latvijoje ūkininkas gauna paramą, nesvarbu, ar augina mėsines, ar pienines avis, o Lietuvoje paramą gauna tik auginantis mėsines avis. Koks to argumentas? Kada jis atsirado?
Manau, labiau reikėtų įsiklausyti į ūkininkų balsą ir tą paramą teisingiau paskirstyti. Tie dalykai turėtų padėti išgyventi žemės ūkiui, nes ko jau ko, o maisto visada reikės“, – neabejojo europarlamentaras.
Išeitis – kooperacija
Anot B. Ropės, problemos, su kuriomis susiduria Lietuvos žemdirbiai, kad ūkiams dėl augančių kaštų sunku dirbti pelningai, egzistuoja ir kitose Europos šalyse.
„Tik Senoji Europa virš 80 proc. kooperuota, taigi jie išsiskleidžia per kooperaciją. Žemdirbių organizacijoms, ypatingai Žemės ūkio rūmams, pirmas darbas turėtų būti – surasti kooperacijos mechanizmus. Nors ta kooperacija truputį primena kolūkį, kuris mūsų žmogui kelia truputį kitokius jausmus negu prancūzui“, – pastebėjo B. Ropė.
Pasak europarlamentaro, būti smulkiu ūkininku apsimoka tik tuo atveju, jeigu nori turėti produktų saviems poreikiams, kad jų nereikėtų pirkti parduotuvėje ir galėtumei nuolat turėti šviežią maistą, bet ne siekiant iš to pragyventi.
B. Ropės įsitikinimu, žemdirbys yra savotiškas verslininkas, tik specifinis, todėl gauna sutartą paramą už hektarus. Bet jis gali gauti paramą ir už karvę, už pieną – kam skirti tikslines paramas jau tikslina kiekviena valstybė narė, matydama poreikį.
„Lietuvoje ministerija galbūt nemato tos problemos. Kai pamatys, galės skirti paramą ir padėti. Mes ir taip karvių turime labai mažai – palyginti su ES vidurkiu gal kokius 5 kartus mažiau, jei ne didesnis disbalansas. Mums šitą sritį reikia verkiant remti, nes gyvulininkystė yra tikroji žemdirbystė. Mums tai tikrai svarbu ir labai gaila, kad tas sektorius traukiasi, nors vienu metu kaina Lietuvoje buvo labai gera – viena iš geriausių. Bet mūsų žemdirbiai beveik nekooperuoti. Jeigu kooperuojasi, tai tik supirkimui, bet ne perdirbimui. O perdirbėjai ir prekybininkai – idealiai kooperuoti. Jie sugeba laikyti žemdirbius su tokia „dieta“ – jei dar išgyveni, mes tau dar kainos nekeliame. Gavai daugiau paramos – truputį sumažiname kainą, trūksta, matome, kad mirsi ir neduosi žaliavos – truputį pridedame“, – kalbėjo B. Ropė.
Dėl kooperacijos kolegai linkęs pritarti ir europarlamentaras J. Olekas.
„Pieno supirkimo kainos dabar išaugo, bet ne tiek, kad padengtų išaugusias energijos kainas. Matau vieną nepopuliarią Lietuvoje kryptį – kooperaciją“, – sakė J. Olekas pridūręs, kad, kalbant apie pienininkystę, laikantis nedidelę gyvulių bandą žmogus galėtų nebent pats gaminti sūrius ar kitus produktus sau ar to paties kaimo gyventojams, bet ne parduoti pieną supirkėjams. Esą supirkėjams nėra labai racionalu važinėti per visą Lietuvą supirkinėti pieno – kiekvienas važiavimas kainuoja papildomus kaštus.
„Šiuo atveju veiktų tik tam tikra kooperacija. Dirbdami Europos Parlamente buvome nuvykę į Ispaniją – jie irgi pasibėdavojo, bet gyvena geriau iš to, kad gamina galutinį produktą: ar tai būtų jogurtai, ar sūriai ar dar kažkas. Tai yra tų žmonių susivienyta ir padaryta“, – sakė J. Olekas.
Siūlo naudoti saulės baterijas
J. Oleko nuomone, norint išlaikyti ūkius gyvybingais, labai svarbu tiek nacionaliniu, tiek ES mastu pereiti prie atsinaujinančių išteklių.
„Kartais sakau, kad tol nepakeisime Lietuvos, kol nepakeisime stogų. Jeigu šiferinių stogų nepakeisime, kenksime ir sveikatai, ir aplinkai. Bet tuo pačiu ant jų reikėtų uždėti ir saulės baterijas, kad galėtume energija naudotis ženkliai pigiau.
Yra tam tikri tik apribojimai Lietuvos mastu dėl galingumo – tuo reikėtų susirūpinti Energetikos ministerijai, bet kaimuose išnaudoti atsinaujinančią energiją būtų naudinga“, – neabejojo pašnekovas.
B. Ropė taip pat pritarė, kad daugiausia problemų žemdirbiams kelia išaugusios elektros energijos kainos.
„Šilumą jie patys gamina ir tai išsispręs, o elektra – bendras visiems klausimas. Lieka tik apgailestauti, kad Lietuva nieko iki šiol dėl to nedarė, galvojo: Europa per vieną dieną viską išspręs.
Europiniai sprendimai greičiausiai bus gal spalį, įsigalios gal nuo lapkričio-gruodžio ir tai tik daliniai. Pilni stipresni sprendimai galbūt bus nuo kitų metų sausio. Taigi tikrai Lietuvai nereikia nieko laukti, o daryti sprendimus dabar ir ten, kur trūksta, padėti.
Nėra visur blogai. Reikia tik padaryti reviziją. Kai eisi per tikslines grupes, bus ir pinigai mažesni, ir efektas didesnis“, – teigė B. Ropė.
Ukrainos krizė skatino sukčiauti
Pasidomėjus, kaip Lietuvos ūkius paveikia dėl karo sustojęs, o vėliau atnaujintas Ukrainos grūdų eksportas, B. Ropė sakė apie didelį poveikį negirdėjęs.
„Lenkai bent jau tokį garsą leido, kad muša jų grūdų kainas, nes pirma pagalba, kuri buvo organizuota, buvo galimybė vežti grūdus traukiniais ir automobiliais. Tada Ukrainoje grūdus pirko visi kas norėjo ir kaina buvo maždaug 4–5 kartus mažesnė negu rinkos, o kokybė puiki – aukščiausia.
Girdėjau, kad ir Lietuvoje buvo tokių atvejų, kai įsigudrino atsivežti aukštos kokybės grūdus, sumaišyti su prastais mūsiškiais ir parduoti kaip savo gerus. Bet po to, kai nuplaukė laivai, viskas aprimo, nes gal nebeliko tų grūdų tiek, kad daug atiduotų automobiliams.
Jeigu Vladimiras Putinas nesugalvos dar kažko baisaus ir grūdai toliau galės plaukti, matyt dėl šito klausimo problemos nebebus“, – sakė pašnekovas.