Verslininkas atviras – vyksta derybos dėl šešių jo valdomų paukštynų.
Apie tai, kodėl jis traukiasi iš verslo, išskirtinis „Delfi“ interviu.
– Pradžioje, kas jau parduota, ką dar valdote, koks visas Jūsų verslas?
– Mano sukurta grupė tai šeši paukštininkystės kompleksai Varėnoje (šiame rajone veikia du), Molėtuose, Širvintose, Kuršėnuose, Lazdijuose. Kiekvienas iš jų atskira įmonė, kurios susibūrė į kooperatyvą, kuriame turėjo pajų.
Kalbant liaudiškai, kartu statėme pašarų gamyklą Ariogaloje ir tai buvo sudėtinis balius. Visos mano įmonės įnešė savo dalį. Prieš keletą metų varžytinėse nupirkome sugriautą ir išvogtą melioratorių bazę. Kibom į darbus, įsigijom gerus daniškus įrengimus ir pastatėme gamyklą. Turėjome savo apyvartinių lėšų, susidėjo ūkiai, skolinomės. Bendra projekto vertė iki 11 milijonų eurų.
– Pašarus gaminote tik savo ūkiams?
– Ne tik sau, bet ir kitiems. Kol „Linas Agro“ nebuvo nupirkęs „Kauno grūdų“, produkciją parduodavome „Kekavos paukštienos fabrikui“. Aplinkiniams ūkiams per mėnesį realizuodavome 500-700 tonų, tiek pat „Kekavos paukštienos fabrikui“, ir savo ūkiams 2500 tonų.
Galiu prisipažinti, kad 2020 m., kai sustojo viščiukų auginimas, gamykla mus išgelbėjo. Mes turėjome prisipirkę grūdų, žiemą šoktelėjo jų kaina ir pardavęs grūdus galėjau išlaikyti visą grupę. 8 mėnesius visi šeši kompleksai stovėjo, o 180 žmonių buvo be darbo ir jiems mokėjau algas. Buvo klaiku. Kai grįžtu mintimis į šį etapą, jei ne gamykla, mano verslas būtų žlugęs.
Pradėjome dirbti ir 2021 m. mus vėl sustabdė pusei metų. Tačiau tada buvo geriau, nes pašarus jau gamino „Kekavai“ ir ūkininkams, finansiškai nebuvo visiškai tuščias laikas.
– Kodėl pardavėte įmonę, kuri kelis kartus išgelbėjo visą grupę?
– Mūsų gamyklos pajėgumas iki 10 tūkst. tonų pašarų per mėnesį ir mes jos pilnai nepakrovėme, dirbome 30-40 proc. pajėgumu. Atsirado žmonės, jie mane susirado patys, ir pasakė, kad plečiasi Lietuvoje bei paklausė, ar galėtume gaminti pašarus. Tai „Lit Egg“ grupė, kuri valdo kiaušinių gamybos verslą. Sutarėme, kad jie tiesiog pirks gamyklą ir toliau mano paukštynams gamins pašarus.
Aš lieku be kreditų, tik su ūkiais. Tikiuosi, kad po metų vėl susitiksime ir klausimas bus „kodėl pardavei paukštynus“. Jau kalbuosi su keliomis įmonėmis iš Lenkijos ir Nyderlandų. Tačiau gamyklos jiems nereikia, tik auginimo, todėl atskyriau verslus.
– Kaip atsirinkote pirkėjus?
– Buvo keletas pasiūlymų pirkti visą grupę, bet nesusitarėme. Jei kalbėti ūkiškai, finansiškai geriau parduoti kaip atskirus verslus. Labai svarbu žiūrėti kam atiduodu verslą. Kaip naujas savininkas elgsis su mano darbuotojais. Aš visada domėjausi ne tik finansais, nors kai kurie verslininkai žiūri tik į pinigus ir nesirūpina, kas toliau bus su jų suburtu kolektyvu. Buvo susitarimas, kad nė vienas nebus atleistas. Pašarų gamykloje dirba apie 30 žmonių.
Aš subūriau puikų profesionalų kolektyvą ir ieškojau tokio pirkėjo, kuris pagarbiai elgtųsi su mano išpuoselėtais specialistas. Dabar nauji pirkėjai nori plėsti gamybą. Jie turi savo kiaušinių gamybos verslą ir gamyklos apimtys kol kas didėja. Viskas dunda, malūnai sukasi. Kol kas, kol nėra Konkurencijos tarybos leidimo ją pirkti, ji formaliai priklauso man.
– Pasiliekate paukštynus, kaip šis verslas sukasi šiandien?
– Šiuo metu dirbame puikiai. Mėsos reikia visiems. Keturių ūkių produkcija parduodame lenkams, dviejų „Kauno grūdams“, nors ir norėjau nutraukti bendradarbiavimą. Dėl produkcijos pirkimo buvome sutarę su kita įmone. Mėsos dabar reikia visiems.
Lenkai moka kur kas geresnę kainą nei lietuviai ir, kai patekau bėdon, mane tai gelbėjo.
Šiandien paukštininkystės verslas Lietuvoje tarsi ant tiksinčios bombos, nes praktiškai veikia tik viena skerdykla Rudaminoje, kuri dirba 11-12 tūkst. viščiukų per valandą pajėgumu. Neduok Dieve, kas nors jai nutiks, nes ji „nebe pirmos jaunystės“, ir sektoriui bus tragedija. Jei 39-41 dienas augintas viščiukas neatsiduria skerdykloje, ūkininkui tai didžiulis nuostolis. „Šiaurės vilko“ skerdykla Joniškyje labai nepatogioje vietoje geografiškai. Iš Lazdijų iki ten 350 kilometrų. Į Lenkiją kur kas arčiau. „Nematekas“, turintis skerdyklą, nėra didelis žaidėjas rinkoje.
Lenkai atvirkščiai, plečiasi stato naujas fermas skerdyklas, mes mažinam gamybą ir skundžiamės, kad jie viską veža pas mus. Pas mus po 25 tūkst. tonų gamyba per metus mažėja. Jei visi mano ūkiai augintų Lietuvai, galimybių paskersti broilerius fiziškai nebūtų.
Kartu su paukštynais parduodu ir skerdyklos projektą su 10 ha žemės Žiežmariuose ir visais reikalingais leidimais. Reikia tik strateginio investuotojo. Tokiam objektui apkrauti reikia 50 tūkst. viščiukų per pamainą, arba 9 tūkst. per valandą. 25 tūkst. gali duoti mano paukštynai. Be to, dalis Lietuvos ūkininkų mėsą augina lenkams ir jie galėtų tiekti žaliavą naujam žaidėjui.
Paukštininkystė pas mus gali plėstis. Mėsos, jei skaičiuotume su jautiena ir kiauliena, nesunkiai galėtume auginti keturis kartus daugiau. Jei paukštienos perdirbimo trūksta, tai pieno ir mėsos sektoriuose pajėgumai per dideli. Kaime vieną parduodamą bulių medžioja keturi supirkėjai, nors atgaivinę gyvulininkystę suvartotume 800-900 tūkst. t grūdų, kurių nereikėtų išvežti.
Nors visos valdžios iki šiol kalbėjo apie gyvulininkystės vystymą, tačiau statybų sąlygos buvo apsunkintos. Tai kelių valdžių palikimas.
– Kaip jus paveikė energetinių išteklių brangimas?
– Baisu. Kuršėnuose atjungėme nuo dujų paskutinę fermą ir kūrename propanu, kuris šiek tiek pigesnis, nes vietoj 20-30 tūkst. eurų pradėjom mokėti po kelis šimtus tūkstančių. Viską, ką uždirbome gaudami geras kainas iš lenkų, atidavėm dujų tiekėjams. Trys kompleksai šildomi biokuru, kuris taip pat brango tris kartus.
Elektra taip pat siaubas. Gerai, kad lenkai moka daugiau nei lietuviai, tada galus šiaip taip suvedam. Manau, turėtų būti parama saulės baterijoms ant fermų stogų įrengti. Būtų didelė pagalba sumažintas akcizas propano dujoms. Tai sumažintų ir mėsos produktų kainą, nes jie taip pat brangsta. Energijos kaina viršija infliaciją ir maisto produktų kainos vien dėl to toliau augs. Iš brangių kviečių pigios duonos nebus.
Lenkai žaliavą gali pirkti brangiau, nes yra parama energetiniams ištekliams pirkti, mažesnis PVM produktams ir todėl lenkų ūkininkas pragyvena.
– Tačiau ne visi jūsų projektai sėkmingi. Kas nutiko su kiaušinių inkubatoriumi, kuris iki šiol tuščias stovi Lazdijuose?
– Tai siaubinga patirtis, kaip kartais nutinka su strateginiu investuotoju. Ten mano žemė ir su verslininku iš Poznanės susitarėme statyti inkubatorių. Lėšų neturėjau ir suderėjau, kad mano dalis bus žemė, projektas, leidimas statybai, o aš mainais gausiu 30 proc. akcijų.
Tas inkubatorius 40 milijonų viščiukų. Jei Lietuvoje galvoti apie plėtrą, tai būtų puiku. Pradėjome statybas, iš Lenkijos atvežtos metalo konstrukcijos, statė lietuviai, tačiau mokėjimai pradėjo strigti. Kalbėjau su partneriu, kad taip negalima. Statybininkai pasitraukė ir viskas pakibo.
Kiek žinau, jis įklimpo Ukrainoje. Už 4 milijonų zlotų išvežė vienadienių viščiukų ir jie nesumokėjo. Čia buvo iki karo. Mėginome eiti į banką, tačiau mūsų bankų saugos tarnybos dirba puikiai. Patikrino, rado, jog jis tėvynėje turi daug problemų ir kredito nedavė. Žadėjo iš manęs atpirkti žemę, tačiau nieko nenutiko. Jis atvažiuoja, mes sutariame kainą, tačiau kai reikia eiti pas notarą, dingsta.
Man gėda prieš Lazdijų žmones, nes šis objektas siejamas su mano pavarde. Ten investuota keli šimtai tūkstančių eurų. Nuomos sutartį su partneriu nutraukiau ir pasiūliau pastatus arba išsivežti, arba parduoti kitam verslininkui, kuris pabaigtų projektą.
Tai puikus objektas, kuris gali atnešti milžinišką pelną.
– Daugiau statomų objektų turite?
– Ne. Daugiau nieko nevystau. Laikas nuo laiko pasižiūriu į pasą. Džiaugsiuosi, jei pavyks parduoti visą grupę su skerdyklos projektu. Manau, kad mano didžiausias ir jokiais pinigais neįkainojamas turtas tai žmonės. Man ne taip svarbu, kiek pinigų gausiu už paukštynus, o tai, kad senatvėje matyčiau, jog mano sukurtas verslas vystosi ir auga. Nesu pavydus žmogus.
– O iš kur pas J. Jagminą pinigai? Tuščiomis kišenėmis vietoje šešių kompleksų nepastatysi.
– Prieš 20 metų Širvintose už 30 tūkst. litų nupirkau sugriautą kompleksą. Tuo metu dar nebuvau Seimo nariu.
– Tačiau tam jau reikėjo kapitalo...
– Mano, kaip verslininko, kilimas buvo labai įdomus. Sovietmečio pabaigoje buvau tuometinio „Agropromo“ vadovas. Man buvo pavaldžios 15 ministerijų ir žinybų. 1990 m. po kovo 11 d. mums pasakė, kad viskas. Išėjau lauk su 20 kapeikų kišenėje ir daug ant galvos išpiltų pamazgų. Man jau buvo 41 metai, du vaikai, žmona, visus reikėjo maitinti.
Tačiau turėjau daug draugų. Pirmas mano verslas buvo druska. Radau žmonių, kurie už mane laidavo. Pirmus 5 ar 6 vagonus gavau „skolon“, parvariau ir pardaviau. Tačiau pardavėjai pinigų neėmė. Paprašė baldų. Suma už tuos vagonus druskos buvo milžiniška. Prikroviau tris vagonus puikių lietuviškų baldų, uždirbau tris kartus ir vėl pirkau druskos, tačiau jau už savo pinigus.
Buvo momentas, kai Lietuvoje trūko cemento. Iš ten parvežiau gal 40 tūkst. tonų. Ten tona kainavo 7 JAV dolerius, pas mus 40 dolerių. Tačiau ne už pinigus. Iš Vokietijos vežėme vilkikais fakso aparatus, kurie Ukrainoje buvo naujiena.
Gavęs pinigus Lietuvoje pirkau nekilnojamąjį turtą. Pradėjęs statyti paukštynus šį turtą pardaviau ir pastačiau 6 paukštynus. Tačiau pašarų gamyklai lėšų jau neturėjau ir ėmiau kreditą, nors visą laiką paskolų labai bijojau.
– O kam gamyba ir vargas. Su tiek nekilnojamojo turto buvo galima sočiai gyventi kaip rentininkas.
– Aš visą gyvenimą dirbau labai intensyviai. Mano darbo stažas nuo 15 metų. Iš jų tik trys metai vagonų krovimas ar traktoriaus vairavimas. Visą likusį gyvenimą žemės ūkyje. Kai nusipirkau fermas, šeima nesuprato, nes tai buvo sugriautos karvidės, o aš jau turėjau viziją. Visos mano paukštidės pastatytos buvusių fermų vietoje. Man buvo labai įdomu. Ėjau su didžiule energija. Esu judrus žmogus ir negalėjau įsivaizduoti kitaip, nors iš savo nekilnojamojo turto galėjau Afrikoje valgyti bananus. Bet tai ne mano būdui.
Dabar, kai veiklos sumažėjo, jaučiuosi keistai. Dabar jau nelekiu nuo aštuonių ryto į gamybinius objektus.
– Kiek kartų galvojote, kad bankrutuosite?
– Du kartus. 2020 ir 2021 m., kai atsisakė pirkti mūsų produkciją. Galvojau, kad žlugsime. Nemiegojau naktimis. Buvo gaila žmonių, kad nesugebėjau užtikrinti jų gerovės ir gerbūvio.
Pirmą kartą išgelbėjo tai, kad galėjome parduoti gamyklai pirktus grūdus. Antrą kartą buvo ne taip sunku. Veikė gamykla ir jau mėsą galėjome parduoti lenkams. Dabar dirbame pilnu tempu ir atrodo, kad jokių pandemijų net nebuvo.
Manau, žemės ūkio gamyba Lietuvoje turi pradėti augti. Negalima mosikuoti žaliomis vėliavomis ir vien tik saugoti pelkes. Vien iš dotacijų ir paramų nepragyvensime. Negalime gyventi ištiesta ranka.
Kaime turi pradėti kilti gamybiniai pastatai. Po lietsargiu neauga nei kiaulės, nei karvės. Tik tada atsiras perdirbimas ir darbo vietos bei nereikės verkšlenti, kad provincijoje nebeliko žmonių. Iš žemės ūkio galima uždirbti labai daug. Tą galiu pasakyti iš savo asmeninės patirties, tačiau reikia didžiulių apimčių. Tik tada tapsime įdomūs.
Valgyti reikėjo prie visokių tvarkų ir santvarkų.
– Ačiū už pokalbį.