ES parama šiam projektui mažiau nei 8 proc.
Naujas objektas – 700 karvių ferma, kurios pasididžiavimas 50 vietų vadinamasis karuselinis melžimo aparatas, pagamintas Australijoje. Tai vienas iš didžiausių ir moderniausių tokio tipo agregatų Lietuvoje.
Ūkiui mokama 27 euro centai už kilogramą pieno. Tai ES vidurkis. Savikainą tai dengia. Tačiau tai kur kas daugiau nei gauna smulkūs ūkininkai, nes bendrovė gali vienoje vietoje patiekti dešimtis tonų aukščiausios kokybės pieno, kuris po melžimo atšaldomas be sąlyčio su oru ir dėl to jo bakterinė tarša mažesnė nei smulkiuose ūkiuose.
„Ferma pastatyta šalia 300 vietų senos karvidės, kurią reikėjo restauruoti arba griauti. Dabar 5 kilometrų spinduliu turėsime 1300 karvių. Iki šiol laikėme 700 raguočių. Per parą melšime 45 t. pieno“, – apie plėtrą pasakoja Petras Puskunigis, Griškabūdžio žemės ūkio bendrovės vadovas, dirbantis 1700 hektarų žemės, kuri išsimėčiusi 30 kilometrų spinduliu.
P. Puskunigis sakė, kad buvo labai atidžiai suskaičiavę, ką reikštų atsisakyti gyvulininkystės. Iš 86 žmonių pirminiame etape liktų 20, o toliau užtektų 12. Tokių bendrovių, kurios nuėjo šiuo keliu Lietuvoje gana daug.
„Per javapjūtę visi suglaudžia pečius, pats vadovas sėda už kombaino vairo, kelias savaites padirba, o toliau poilsis. Gyvulininkystėje darbas nenutrūkstamas“, – aiškina bendrovės vadovas.
Tačiau tam, kad išsaugotų darbo vietas, reikėjo milijoninių investicijų. Prieš 14 metų savo jėgomis rekonstruotas kompleksas morališkai ir fiziškai paseno. Tada jis buvo pertvarkomas savo jėgomis. Tačiau dabar tokio objekto bėda ta, kad jo net negalima rekonstruoti ir modernizuoti. Be to, karvių mėšlas išskiria daug azoto, kuris pakankamai agresyvus ir bėgant metams naikina betoną bei metalines konstrukcijas. Naujo tipo fermos atviro tipo, su kur kas geresne ventiliacija ir azoto poveikis kur kas mažesnis.
Be to, gamybinis procesas vyksta ištisą parą ir remontui galima skirti tik 4 valandas per parą. Tai per trumpas laikas, kad būtų galima užsiimti pertvarka.
„Tuo metu, kai patys statėme, net betono kokybė buvo kitokia, tačiau per tuos metus surinkome puikią komandą, fantastiškų produktyvumo rodiklius – 11,8 t iš karvės per metus. Naujame objekte dirbs keliolika žmonių. Remontuosime kitą fermą, tačiau ten dirbančių žmonių neatleisime. Nors ir bus nedidelis krūvis, tačiau kolektyvą išsaugosime, nes reikia išsaugoti specifinės kvalifikacijos darbuotojus“, – pasakoja P. Puskunigis ir sako, kad panašus kelias ne tik jų.
Daugelis bendrovių ir stambių ūkių ribą, kaip ir Griškabūdis, ribą buvo priėję prieš 14–15 metų ir tada keitė technologijas. Dabar jiems vėl reikia spręsti, kaip atsinaujinti. Daugelis bendrovių visgi imasi nenaikinti, o atnaujinti ir padidinti gamybą, dėl to investuoja milijonus.
Tačiau sėkmė gyvulininkystėje neužtenka vien modernių įrengimų. Pavyzdžiui, šiandien karvės pašaras susideda iš 26 ingredientų. Kai tik kaina krinta žemiau savikainos, iš karto keičiama ir pašarų sudėtis. Taip jie piginami, nors primilžiai ir krenta. Pašarų gamykla buvo pirmas naujas bendrovės statinys prieš dvidešimt metų. Be šio segmento, pašarus vien tik perkant, apie investicijas ir pelningą verslą vargu ar būtų galima kalbėti.
„Žinom, kad „pervarius grūdus per karvę“ pelnas iš javų didėja 4–5 kartus. Konkurencija tarptautinėje javų rinkoje didėja, stambūs ūkiai tai prognozavo ir dabar ieško alternatyvos“, – aiškina P. Puskunigis ir įvardina naują bumą – kas turi karvių ūkius, juos plečia, o kiti imasi paukštidžių ir karvių žindenių. Praktiškai visi ieško veiklų, kad galėtų panaudoti derlių ūkyje, o ne tik parduoti kaip žaliavą.
Griškabūdžio bendrovė šiam objektui gavo 400 tūkst. eurų paramą. Tai nėra ypatingai didelė suma lyginant su viso projekto kaina. Palyginimui, Vokietijoje, kai fermos buvo iškeliamos iš gyvenvienčių, valstybė šiuos darbus kompensavo 100 proc.
„Investicija, kuri išsaugojo 80 darbo vietų buvo paremta mažiau nei 8 proc. Apie tikrą kaimo politiką ir kaimo plėtros strategiją vargu ar galime kalbėti“, – konstatuoja bendrovės vadovas.