„Tikiu, kad nuo šiol konferencija taps tradiciniu renginiu, kai kartu susirenka gamintojai, ūkininkai ir verslininkai, valdžios institucijų, nevyriausybinio sektoriau atstovai, mokslo žmonės, vartotojai ir visi, kuriems rūpi ekologija. Išvada po konferencijos tokia: jei bus valstybinis stimuliavimas, edukavimas – bendromis visų suinteresuotųjų sektorių pastangomis mes pasieksime proveržį ekologinėje gamyboje, turėsime 2030-aisias mūsų šalies suplanuotos 16 proc. ekologiškai dirbamos žemės, daugiau gamintojų ir dar daugiau ekologiškos produkcijos vartotojų“, – sako „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, rašoma pranešime.
16 proc. ekologiškos žemės iki 2030 m.
Europoje ekologiškų produktų rinka sparčiai auga. 2020 m. ji padidėjo 15 proc. ir pasiekė 52 mlrd. eurų – tai didžiausias augimo tempas per pastarąjį dešimtmetį. Bendrame Baltijos šalių kontekste Lietuva išsiskiria pagamintos ekologiškos produkcijos kiekiu, nors ekologiškai dirbamos žemės plotai yra mažesni (Lietuvoje – 9 proc., Latvijoje – 14 proc., Estijoje – 20 proc.). Lietuvoje gaminamos ir eksportuojamos produkcijos dalį sudaro varpinių javų produkcija, Latvija pirmauja ekologiško pieno ir medaus gamyboje, Estija – ekologiškos mėsos.
ES toliau vykdomas ekonomikos pertvarkymas siekiant tvarios ateities per politikos priemonių rinkinius – „Nuo ūkio iki stalo“, ES biologinės įvairovės strategijas. Komisijos komunikate dėl Ekologinės gamybos plėtros veiksmų plano, priimtame 2021 m. kovo 25 d., numatyta pasiekti, kad iki 2030 metų 25 proc. žemės ūkio paskirties žemės būtų ūkininkaujama ekologiškai. Lietuvos tikslas – padvigubinti ekologinio ūkininkavimo plotus, kad 2030 m. jie sudarytų 16 proc.
„Lietuvoje ekologinės žemės ūkio paskirties žemės plotai 2020 m. sudarė 8 proc. žemės ūkio naudmenų, kai ES vidurkis tais metais buvo 9,1 proc. 2021 m. plotai Lietuvoje didėjo ir buvo pasiekta 9 proc., o bendras sertifikuotas žemės ūkio naudmenų plotas sudarė 261 781,69 ha. Pernai sertifikuota 13,4 proc. daugiau ekologinės gamybos ūkių. Po 5 metų pertraukos vėl augo ekologiškai ūkininkaujančių veiklos vykdytojų skaičius“, – sakė žemės ūkio viceministras Paulius Astrauskas.
Finansinis rėmimas ir vartojimo skatinimas
Pagrindinė ekologiškai dirbamos žemės plotų ir veiklos vykdytojų skaičiaus augimo priežastis – vėl pradėtas skirti finansavimas naujai įsitraukiantiems į ekologinį ūkininkavimą. Žemės ūkio ministerija jau parengė Lietuvos ekologinių ūkių rėmimo scenarijų 2023–2027 m. Finansinis vokas sudaro 403 mln. Eur, iš jų 325 mln. Eur – ekologiniam ūkininkavimui ir 78 mln. Eur – perėjimui į ekologinį ūkininkavimą. Numatoma, kad 2027 m. Lietuvoje ekologiniai plotai turėtų sudaryti 13 proc. nuo visų žemės ūkio naudmenų.
Nors išlieka stipri tendencija, kad ekologinio ūkininkavimo plėtra tiesiogiai susijusi su finansine parama sektoriui, proveržiui šioje rinkoje reikalingas vartojimo augimas. Iniciatyvos, skatinančios ekologiškų produktų vartojimo augimą ir paklausos augimą, pasak Žemės ūkio ministerijos atstovo, būtų šios: žalieji pirkimai, perdirbimo veiklų plėtra, trumpųjų maisto tiekimo grandinių plėtra, sertifikuotas ekologiškas viešasis maitinimas, vaikų maitinimas ekologišku maistu ugdymo įstaigose, visuomenės švietimas ir kt.
Nepakeitus mąstymo – nepasieksime rezultato
Taigi kaip visai Europai pasiekti tą 25 proc. tikslą, padidinti ekologinės žemės plotus nuo dabartinių 9 iki 25 proc.? Pierre Bascou, Europos Komisijos DG AGRI B direktorius tvarumui, konferencijoje sakė, kad kol kas tik kelios šalys aktyviai siekia tų tikslų, kitos vis dar atsilieka. Ką daryti norint pasiekti? Visų pirma būtina bendradarbiauti visam tinklui ir visai grandinei – nuo ūkininkų iki valstybės institucijų ir pardavėjų. Svarbu kainodaros mechanizmas, viešieji pirkimai. Taip pat vartotojo pasitikėjimo skatinimas, nes egzistuoja vadinamoji pilkoji zona – sukčiavimas maisto produktais. Reikia ir tyrimais pagrįstų duomenų, o tyrimams – viešojo finansavimo. „Bet svarbiausia, kad nepakeitus mąstymo – nepasieksime rezultato“, – sakė svečias.
Pasak Silvios Schmidt, IFOAM Organics Europe Politikos skyriaus vadovo pavaduotojos, vidutiniškai vienas statistinis ES vartotojas per metus išleidžia 100 eurų ekologiškiems produktams įsigyti. Palyginimui, Lietuvoje – 18 eurų, Šveicarijoje – 418 eurų per metus. Vokietijoje yra didžiausia mažmeninės prekybos ekologiškais rinka. Danija ekologijoje pirmauja daugeliu aspektų. Lietuva taip pat verta pagyrimo, nes per dešimties metų laikotarpį nuo 2011 iki 2020 metų pasiekė 54,6 proc. augimą.
Kokios tendencijos, pasak IFOAM atstovės? Sveikatos aspektas vis labiau dominuoja vartotojui, ypač po Covid pandemijos. Linkstama į augalinės kilmės maistą. Populiarėja netgi laboratorijoje išaugintos mėsos alternatyvos. Tvarumas, vietinis maistas – kita tendencija. Taip pat Glocal (angl. Global Markets, Local Creativities) tendencija – kai globalios įmonės prisitaiko prie atskiros šalies ir jos kultūros. Vis dėlto užgriuvus karui ir infliacijai, atsiranda ir taupymo tendencija. Ekologiškos produkcijos gamintojams verta orientuotis į jaunesnę kartą – jie net 80 proc. jautresni ekologiškai produkcijai. Vis svarbesnė ir elektroninė prekyba.
Lietuvos ekologinės gamybos kontrolės įstaigos „Ekoagros“ – pagrindinio sertifikavimo eksperto –direktorė Virginija Lukšienė tvirtino, kad skatinti paklausą ir užtikrinti vartotojų pasitikėjimą irgi yra viena iš ekologinės gamybos 2030-ųjų link proveržio sąlygų. „Sertifikavimo vertė yra pasitikėjimo laipsnis ir patvirtinimas, kad sertifikavimas atliktas nešališkai ir kompetentingai. Ekologinės gamybos ženklas vartotojui parodo, kokio tvarumo verslo modelį pasirinko gamintojas, kokie yra jo įsitikinimai ir vertybės, kokią savanoriškai pasirinktą gamybos praktiką taiko gamindamas maistą ar pašarą“, – sakė įstaigos vadovė.
Didžiulė neišnaudota rinka
Ilgus metus Lietuvoje dėl sudėtingumo strigus ekologiško viešojo maitinimo sertifikavimui, pernai įvyko ilgai planuoti pokyčiai – įsigaliojo nauja, moderni ir nesudėtingai įgyvendinama sertifikavimo tvarka pagal naujas taisykles, parengtas remiantis gerąja kitų užsienio šalių, daugiausia Danijos, patirtimi. Kodėl būtent Danijos? Nes čia sukūrus šalies mastu sistemą ir įgyvendinant specialią programą per dešimtmetį situacija į gerąją pusę pasikeitė visiškai.
„Dar viena didžiulė neišnaudota rinka – tai ekologiški produktai viešajame maitinime“, – sakė konferencijoje Tomas Demikis, „Ekoagros“ kokybės vadovas. Tačiau sukurti naują tvarką ir ženklus neužteko – ekologiško viešojo maitinimo sertifikavimas Lietuvoje vis dar neįsibėgėja. Kodėl? T. Demikis analizavo situaciją ir darė išvadas, kad priežastys kelios: esame grūdų augintojų ir eksportuotojų šalis, tad ekologiškos produkcijos viešajam maitinimui trūksta. Trūksta ilgalaikės politikos. Nėra logistikos tinklo. Taip pat viešojo maitinimo sektoriui labai pakenkė pandemija. Be to, gaunasi uždaras ratas – būtų galima reklamuoti, bet nėra ką, nes nėra realiai veikiančių sertifikuotų objektų, į kuriuos galėtų užsukti vartotojas. Vis dėlto pirmųjų kregždžių yra! Patirtimi, kaip sekasi pirmajam Lietuvoje sertifikuotam vaikų darželiui-darželiui „Žiogeliui“, konferencijoje dalijosi jo direktorė Birutė Jucevičienė.
Apie vertikalią integraciją ekologiniame ūkyje pasakojo Niels Peter Pretzmann, UAB „Farmers Circle“ generalinis direktorius. Apie ekologiško maisto integraciją į viešojo maitinimo sektorių: konkrečių ekologiškų produktų pasirinkimą bei įtaka sveikatai – Raminta Bogušienė, VšĮ „Sveikatai palankus“ direktorė.
Pasak pranešėjų, laikas nuo žodžių pereiti iki veiksmų. Verta atkreipti dėmesį į ekologiškos gamybos demonstracinį mokymą, skirtą ne tik vaikams, profesinį mokymą, akademines programas ir ekspertiškas konsultavimo paslaugas.
O kaip Danijai sekasi skatinti ekologiškų produktų vartojimą profesionaliose virtuvėse? Niclas Klixbüll, Danijos ekologinės asociacijos Rinkodaros skyriaus projektų vadovas, sakė: „Tikslas turėtų būti, kad ne tik 30 proc. žemės, bet ir 30 proc. suvartojamų produktų būtų ekologiški“. Beje, Lietuvą jis paguodė sakydamas, kad pavyzdžiu dabar visoje Europoje pateikiamai Danijai taip pat prireikė laiko ir stiprios valstybinės finansinės paramos, kad ekologiškas viešasis maitinimas suklestėtų. Dabar jie gali pasigirti turintys net 3457 viešojo maitinimo vietas, paženklintas specialiais sertifikuoto ekologiško viešojo maitinimo ženklais.
Darnoje su gamta
Vienas ekologijos naudingumo aspektas – saugus maistas, tačiau kartais pamirštamas ir kitas. Tai aplinkos apsauga. Ar tvarumas ir ekologija yra mūsų ateitis? Tikrai taip, tvirtino Kęstutis Juščius, AB „AUGA group“ generalinis direktorius.
Kodėl? „Nes tiesiog kito kelio nėra“, – sakė didžiausios vertikaliai integruotos ekologiško maisto įmonių grupės Europoje vadovas. Žemės ūkis yra vienas labiausiai teršiančių sektorių, atsakingas už ketvirtadalį pasaulinių šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijų. Šiame sektoriuje esminių technologijų ar sprendimų, kurie padėtų spręsti opias problemas, vis dar nėra. Tačiau AUGA jau turi pasiūlymą ir yra inovacijų kūrimo ir diegimo kelionėje. Iki 2030 m. siekia tapti klimatui neutralia bendrove, o šį rezultatą padės įgyvendinti vystomi technologiniai projektai.
Ūkininkas Valentinas Genys tvirtino, jog ekologinės gamyba yra efektyvi, kai yra veikiama grįžtant į pradžią ir prisitaikant prie gamtos principų. Gamta padarė viską tobulai, o mūsų misija – nieko nesugadinti. Ateities garantas yra sveikas dirvožemis.
Apie tiksliosios žemdirbystės ir skaitmeninių technologijų naudą pasakojo EWA produktų grupės vadovas Vytautas Juozas Petkus, aukštesnius nei ekologijos standartus – „Bio Suisse“ atstovė Rachel Reist. VDU ŽŪA mokslininkai – prof. dr. Laima Česonienė, dr. Daiva Šileikienė, dr. Juozas Pekarskas – dalijosi mokslininkų patirtimi, įžvalgomis ir patarimais.
„Šiandien mūsų problema yra ne gaminti daugiau maisto, bet gaminti maistą ten, kur jo labiausiai reikia, ir gerbti gamtą. Dabartinė žemės ūkio sistema to nesugeba, todėl turime atsigręžti į gamtą ir ekologiją“, – sakė prof. dr. Astrida Miceikienė, VDU ŽŪA kanclerė.