Toliau didėjo ir ekologinės žemės ūkio paskirties žemės plotai. Ką Europos, taip pat Lietuvos, rinkoms reiškia šios tendencijos? Nuomone dalijasi ekologinės žemės ūkio ir maisto produktų gamybos sertifikavimo bendrovės „Ekoagros“ direktorė Virginija Lukšienė, rašoma pranešime.
Diktuoja perspektyvą
Šių metų pirmą ketvirtį dienos šviesą tradiciškai išvydo svarbiausia ekologiškos žemdirbystės sektoriaus apžvalga „The World of Organic Agriculture 2022“. Šis tyrimas kiekvienais metais diktuoja perspektyvą: kur link juda visas sektorius ir kokią dalį jis organiškai perima iš įprastinio žemės ūkio gamybos sektoriaus.
Čia kyla daug klausimų: kiek ilgai bus spekuliuojama maisto trūkumu ir būtinybe gaminti kuo didesnį produkcijos kiekį? Tenkinti tik verslumo pagrindu grįstus interesus, nepaisant skiriamų paramos lėšų? Rinktis gamybą, kuri nepaiso tvarumo ar ekologiškumo principų? Ar finansinis naudingumas turėtų iškilti aukščiau biologinės įvairovės ir naudingumo ateities kartoms situacijos? Ieškant geriausių sprendimų šioms ir kitoms situacijoms, kaip niekada anksčiau svarbu tampa efektyvus rinkos žaidėjų bendradarbiavimas.
Esame šalia ES vidurkio
Visų pirma, pakalbėkime apie 2020 m.: Lietuvoje 2020-aisiais sertifikuotos ekologiškai dirbamos žemės plotas mažėjo pirmą kartą nuo 2014 m. Pavyzdžiui, tais metais ekologiško ploto vidurkis buvo mažesnis nei vidutinis ES ir tesiekė 8,1 proc. viso Lietuvoje deklaruotų žemės ūkio naudmenų ploto. Ką tai reiškia? Tai gana akivaizdi pastarųjų metų ekologinių ūkių plėtros priemonių finansavimo politikos pasekmė, kai nebuvo suteikta galimybių naujiems ūkiams arba plotams gauti finansavimą.
Žvelgiant į duomenis, 2021 m. stebėjome ekologinės žemės ūkio paskirties žemės plotų ir pareiškėjų augimą. Pasiekėme 9 proc. ribą nuo visos dirbamos žemės, o ES vidurkis, į kurį paprastai lygiuojamės, yra 9,2 proc. Esminė šio augimo priežastis – vėl pradėtas skirti finansavimas ūkininkams, naujiems žemdirbystės plotams įveiklinti.
Pirmauja produkcijos kiekiu
Lietuva bendrame Baltijos šalių kontekste išsiskiria pagamintos ekologiškos produkcijos kiekiu, nors ekologiškai dirbamos žemės plotai yra gerokai mažesni: Lietuvoje – 9 proc., Latvijoje – 14 proc., Estijoje – 20 proc.). Tačiau Lietuvoje gaminamos ir realizuojamos ekologiškos produkcijos kiekis yra pats didžiausias, palyginti su šiomis šalimis.
Lietuvoje gaminamos ir eksportuojamos produkcijos dalį sudaro varpinių javų produkcija, Latvija pirmauja ekologiško pieno ir medaus gamyboje, o Estija – ekologiškos mėsos.
Sąmoningas ekologinės gamybos pasirinkimas nėra prioritetas?
Lietuvoje 2021 m. ekologinių produktų rinkos augimą taip pat skatino atnaujintas paramos teikimas naujai įsitraukiantiems į ekologinį ūkininkavimą. Įstaigos pareiškėjų skaičius ūgtelėjo beveik visose ekologinės gamybos srityse, o mūsų šalies ekologinės gamybos pareiškėjai išsiskiria tuo, kad yra didžiąja imtimi ekologinės žaliavos augintojai. Jie daugiausia augina javus ir ankštines kultūras.
Svarbu paminėti ir pasidžiaugti, kad rinkoje yra svarbių iniciatyvų, kurios jau veikia ir realiai. Pavyzdžiui, tokie projektai, kurie skatina plėtoti viešąjį ekologišką maitinimą, vystyti perdirbimo veiklas, paremti trumpąsias tiekimo grandines ar šviesti visuomenę apie ekologiškos produkcijos ypatybes. Nors ir vyksta šios iniciatyvos, kol kas išlieka stipri tendencija, kad ekologinis ūkininkavimas ir jo plėtra yra tiesiogiai susiję su finansine parama sektoriui. Sąmoningas ekologinės gamybos pasirinkimas netaps prioritetu, kol žmonės, t. y. vartotojai, nepradės reikalauti ekologiško produkto. Iki tol bet koks proveržis šioje rinkoje bus sunkiai pasiekiamas.
Sustoti nenaudinga
Karas Ukrainoje ir nežinomybė dėl galimo derliaus kiekio suteikia pagrindo spekuliacijoms atsisakyti žaliojo kurso tikslų ar juos sulėtinti, nes galimas badas ir nepriteklius. Nors turėtume mąstyti priešingai. Ekologinis ūkininkavimas turėtų būti diegiamas dar didesniu mastu, nes tai yra tvarus sprendimas siekiant stiprinti mūsų suverenitetą.
Pirma, juo draudžiama naudoti visas sintetines chemines medžiagas, ypač azotines trąšas, masiškai importuojamas įprastinio žemės ūkio atstovų. Antra, jis pagrįstas agronomine praktika, kuria siekiama užtikrinti ūkių autonomiją, kartu sprendžiant pagrindinius ekologinės ir klimato krizės iššūkius. Dėl šių priežasčių ekologinis ūkininkavimas yra ir turi išlikti priimtiniausiu modeliu, nes jis leidžia vienu metu spręsti du pagrindinius – maisto savarankiškumo ir perėjimo link ekologinės gamybos – iššūkius.