Spalio pabaigoje pagal Kinijos Liaudies Respublikos (Kinijos) Ekonomikos ministerijos projektą šioje šalyje lankėsi LR ŽŪR vicepirmininkas Algis Baravykas.
– Kas šio vizito Kinijoje organizatorius?
– Šis vizitas yra LR ŽŪR ir Kinijos prekybos rūmų asociacijos Lietuvoje bendradarbiavimo pasekmė. Šįmet LR ŽŪR vadovai buvome susitikę ir su Kinijos ekonomikos ir komercijos konsulu Lietuvoje ir aptarėme bendradarbiavimo galimybes. Taigi mano kelionė ir buvo to bendradarbiavimo tęsinys. Oficialiai kelionės organizatorius yra Kinijos Ekonomikos ministerija. Ji ir finansavo šią kelionę. Beje, šiuo metu Kinijoje, skirtingose šalies provincijose, lankosi dar trys LR ŽŪR specialistai – konsultantai.
– Koks lankymosi Kinijoje tikslas?
– Pirmiausia – susipažinti su šia šalimi, verslo galimybėmis, tūkstantmete kultūra. Pagal Kinijos Vyriausybės programą tuo pat metu Kinijoje lankėsi atstovai iš daugelio pasaulio šalių. Buvo surengti seminarai apie Kinijos ekonomiką, žemės ūkį, politiką ir apie šios šalies ateities vizijas.
– Kuriuose regionuose lankėtės?
– Daugiausia laiko praleidome Šansi provincijoje (Šansi – provincija šiaurės Kinijoje. Plotas – 156,8 tūkst. kv. km; 37,6 mln. gyventojų. Sostinė – Tajuanas), šalia Siano didmiesčio – Jangling mieste. Ten mūsų grupei, kurią sudarė keliasdešimties valstybių atstovai, buvo surengtas įspūdingas priėmimas, kuriame dalyvavo Šansi provincijos vicegubernatorius Šiu Datong. Lankėmės šalia Jangling įrengtame 130 kv. km parodų bei mokslo centre, kuriame didelis dėmesys skiriamas ir žemės ūkio sektoriui. Kaip tik tuo metu šiame centre buvo surengta Azijos šalių žemės ūkio paroda. Didelė, bet mažesnė nei, pavyzdžiui, Žalioji savaitė Berlyne. Pagrindinis parodos akcentas – kaip efektyviau panaudoti žemę.
– Šioje milžiniškoje 1,4 mlrd. gyventojų turinčioje šalyje yra palyginti nedaug žemės ūkio paskirties žemės. Jeigu kinams pavyktų turimą žemę naudoti efektyviau, ar jie sugebėtų apsirūpinti maisto produktais?
– Vargu. Kinijos ekonomika sparčiai auga, žmonės vis daugiau uždirba ir nori gyventi geriau, nei gyveno jų tėvai ar seneliai. Važiuojant matai milžiniškas gyvenamųjų namų statybas, tiesiami keliai bei geležinkeliai. Ir pasikeitimai vyksta labai sparčiai. Kinai pasakojo, kad dabartinė karta yra patyrusi ir badą, matė, kaip buvo įvedama elektra, kaip juos pasiekė kiti civilizacijai būdingi dalykai.
– Apie Kinijos žemės ūkį žinome labai mažai. Kokia sistema galioja – ar yra privačių ūkių ar juridinių junginių?
– Mums paaiškino, kad visa žemė priklauso valstybei, taigi ji tik išnuomojama 30 metų ar ilgesniam terminui. Ta žemės nuoma dažniausiai perduodama iš kartos į kartą. Tačiau dirbamos žemės yra nedaug, todėl daugiausia yra smulkių ūkių ir jie, ypač pastaruoju metu, laikosi labai sunkiai. Jie verčiasi sodininkyste, uogininkyste, augina grūdines kultūras.
Tačiau trūksta trąšų, prasta žemės ūkio technika, neretai naudojama net archajinė technika. Kaip tik šiuo metu diskutuojama apie sistemos tobulinimą – gal suteikti galimybę smulkius ūkius sujungti, tačiau tokiu atveju atsirastų daug bedarbių, o tai sukeltų socialines problemas. Tačiau dėl žemės naudojimo ir nuomos yra ir niuansų. Pavyzdžiui, nuomojamos žemės perdavimas ar nuomos teisių neoficialus pardavimas. Tikėtina, kad yra kompanijų, kurios tokiu būdu valdo daugiau smulkių sklypų. Tačiau tai tik pradžia, o kaip bus ateityje – neaišku, nes vyriausybė viską kontroliuoja, taigi jeigu nuspręs, kad tokie pasikeitimai valstybei yra nenaudingi, tai jų ir neliks.
– Kaip smulkieji ūkių savininkai išgyvena?
– Sunkiai, todėl darbingi 30-50 metų amžiaus kinai migruoja į miestus, kur sparčiai auga tekstilės ir kt. sričių pramonės įmonės. Kaimuose lieka jų vaikai ir tėvai.
– Žinome, kad Kinija yra viena iš didžiausių planetoje gamtą teršiančių valstybių.
– Taip, miestuose dažnai matai ir jauti smogą. Tačiau kinai pasakojo, kad aplinkos būklė tikrai geresnė nei buvo prieš 5 metus. Daug taršių įmonių iškelta į užmiesčius. Didelę Kinijos teritorijos dalį užima kalnai, todėl plėstis tiesiog nėra galimybių. Be to, yra ir problemų, kurios būdingos ir mums, europiečiams – gyventojai skundžiasi dėl nemalonių kvapų. O juk Kinijoje gyventojų tankumas daug didesnis, taigi kylant gyvenimo gerovei natūraliai kils ir ši problema. O galutinis rezultatas – vis daugiau maisto produktų reikės importuoti. Ir mes galime tuo pasinaudoti.
– Galime rasti daug informacijos apie Kiniją, tačiau to neužtenka norint užmegzti dalykiškus ryšius šioje šalyje. Ar mes galime susikalbėti, turiu galvoje ne kalbų mokėjimą, bet supratimą, apie ką kalbame?
– Yra daug dalykų, kuriuos kinai ir europiečiai vadina taip pat, tačiau jų reikšmė kitokia. Pavyzdžiui, maisto sauga. Mes turime galvoje pačio maisto kokybę, jo saugumą, o jie – kaip galimybę apsirūpinti pakankamu maisto kiekiu, kad netektų badauti. Beje, jie taip pat turi bėdų dėl Afrikinio kiaulių maro, todėl kiaulienos kaina yra stipriai išaugusi – net iki 7-8 EUR/kg.
Kitas atvejis – agroturizmo sritis. Jie tai supranta kitaip nei mes. Štai kinų šeima užsisako agroturizmo paslaugą – nuvyksta į ūkį provincijoje, ten dirba, pavyzdžiui, kasa bulves ar skina obuolius ir t.t. ir už tai tos žemės savininkui dar sumoka. Toks skirtumas. Tiesa, yra ir galimybė tiesiog pagyventi sodyboje, tačiau tokia paslauga gali naudotis tik turtingieji, pavyzdžiui, vienos paros nakvynė kainuoja apie 200 EUR.
Jie nesupranta, kai kalbi apie ekologinę žemdirbystę, nes tokios nėra. Yra tik organinė žemdirbystė.
– O gyvenimo lygis? Mus, kaip ir kitas išsivysčiusias valstybes Kinija domina kaip milžiniška vartotojų rinka. Tačiau ar vartotojai mokūs?
– Pekine ir Vilniuje gyvenimo lygis panašus. Provincijoje – prasti reikalai. Bet jeigu kalbame apie eksportą, tai juk eksportas pirmiausia skiriamas didmiesčiams, o ne provincijai.
– Kas dar krito į akis?
– Jie nemėgsta, jeigu kas nors kinus bando mokyti, kaip jiems reikėtų gyventi, kaip tvarkytis savo šalyje. Šiais laikais Kiniją valdo komunistų partija ir kinai šią sąlygą priima natūraliai, tarsi taip ir turėtų būti. Ir niekas neturi iliuzijų, kad gali būti kitaip. Kažkada Kinija buvo imperija. Gal todėl kinai laikosi labai griežtos hierarchijos visur, kur tik dalyvautum. Ir todėl mes turime suprasti, kad to paties jie pageidauja ir iš kitų.
– Ką valgėte? Ar kinų virtuvėje yra niša produktams, kuriuos galėtume eksportuoti, kuriuos kinai galėtų vartoti?
– Mes buvome svečiai, todėl buvome vaišinami labai dosniai. Bet vidutiniai kinai maitinasi kukliai, tačiau akivaizdu, kad jų pajamos augs, jie vis daugiau vartos mėsos, pieno produktų, vaisių, daržovių, medaus, grūdų. Yra ir specifinių dalykų, į kuriuos turėtume atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, sriubos lėkštėje radau vištų kojas. Tikrai ne todėl, kad jie neturėtų kuo mus vaišinti. Atvirkščiai. Jiems tai – delikatesas. Ne tik vištų ar ančių kojos, bet ir galvos, kaklai. Tačiau manau, kad neignoruotų ir mums įprastos vištienos arba kiaulienos. O štai alkoholio kinai vartoja labai nedaug. Degtinės butelis kainuoja 100-200 EUR. Gal todėl ir taurelės primena siuvėjų naudojamą antpirštį. Alaus yra, bet irgi silpnas.
– Apibendrinkite, kokias padarėte išvadas? Kokie tolimesni LR ŽŪR ryšiai Kinijoje?
– Kaip jau sakiau, šią milžinišką valstybę turime priimti tokią, kokia ji yra. Gerbti jų pasirinktą gyvavimo būdą, nemokyti. Būtų gerai, kad tai suprastų ir mūsų politikai. Akivaizdu, kad su Rusija mūsų santykiai negreitai pasikeis, tačiau Kinija yra iš esmės kitokia šalis. Manau, kad LR ŽŪR pastangos bendrauti ir bendradarbiauti su šia šalimi yra labai svarbios. Mes galime ne tik eksportuoti produktus, bet ir teikti paslaugas, pavyzdžiui, juos konsultuoti, mokyti. Kita niša – verslas Kinijoje. Sutikau ten savarankiškai verslu užsiimančius uzbekus, kazachus. Galime ir mes.
– Taigi jauni žmonės galėtų mokytis ir kinų kalbos.
– Nepakenktų. Ši šalis sparčiai auga ir galimybėmis traukia visos planetos dėmesį.