– Pradėkim mūsų pokalbį nuo tokio trumpo klausimo. Ar pakanka Lietuvoje biokurui tinkamos žaliavos?
– Mes turtingi miško žaliavos resursais, kurie nėra aukštos prekinės kokybės ir kurios niekaip tinkamai nepanaudojam, o juos paliekam supūti. Iliustruoti galima tokiu faktu, kad prieš du ar tris metus, kuomet buvo kilęs tikras biokuro katilinių steigimo bumas, atlikta galimybių studija apie žaliavos, tinkančios k8renimui biokuro katilinėse potencialią.
Šią studiją, tiksliau, net ne vieną tokią, rengė rimtos energetikų ir miškotvarkos specialistų pajėgos ir buvo atsakyta konkrečiai – Lietuva turi ir ateityje turės biokuro miškuose tiek, kad jo nereikės atsivežti iš užsienio, užteks mūsų pačių auginamos biomasės tiek valstybiniuose, tiek privačiuose miškuose. Žaliavos yra daugiau, nei dabar pajėgia sunaudoti visos biokuro katilinės kartu sudėjus, o kaip žinia, didysis jų statybų bumas yra pasibaigęs.
Drąsiai sakau, kad biokatilinių pajėgumus galima būtų didinti dar bent 20 proc., vien tik dėl to, kad žaliavos yra pakankamai. Ir šiuos skaičius pateikiu tik turėdamas galvoje miško biomasę, apie kitas biokurui tinkamas žaliavas, tokias kaip lentpjūvių atliekos, durpės ar javai, net nekalbu.
-Patikslinkit, prašau, ką turite galvoje, sakydamas „miško biomasė“?
-Čia turima omeny miško kirtimo atliekos ir malkinė mediena, kuri specialių mašinų pagalba paverčiama į skiedrą.
-Biokuro gamyboje miškuose veikia du žaidėjai: privatūs miško savininkai ir valstybiniai miškai. Kitaip tariant, tie, kas valdo miškus.
-Man kyla visokių klausimų, kodėl toks didelis žaidėjas medienos rinkoje, kaip valstybiniai miškai, nenoriai, sakyčiau, daugiau „dėl akių“, užsiima biokuro gamyba. Esu skaičiavęs, kad valstybinių miškų urėdijos padaliniai galėtų jau rytoj gaminti bent kelis kartus daugiau biokuro, iš kirtimo atliekų. Jie turi visus tam reikalingus mechanizmus, žinių ir resursų.
Tas daugiau reiškia, kad nebūtina būtų didinti miško kirtimo apimtis, ar pradėti į skiedrą „drožti“ popiermalkes ar plokščių medienai skirtas malkas, t.y. lįsti į konkurencinę kovą dėl žaliavos su celiuliozės fabrikais užsieny ar vietos pramonininkais, baldinės plokštės gamintojais.
Tik norėčiau atkreipti dėmesį, kad daugumą biokuro katilinėms tiekia visai ne tie, kurie turi žaliavos, o paprasčiausi prekybininkai, importuojantys žaliavą. Tačiau verslo kaltinti dėl to negalima, jis tiesiog elgiasi pragmatiškai – naudojasi valstybės suteikta proga užsidirbti.
-Jūs teigiate, kad dabar, kuomet biokuro tiekėjams sąlygos nėra palankios dėl ypač mažų vietinio biokuro kainos, katilinės net ir pritaikius tokią pat kainodarą, perka iš užsienio atvežtąjį. Tai kur čia energetinė nepriklausomybė?
– Šis klausimas ypač skaudus ir net sakyčiau, skandalingas. Apie jokią energetinę nepriklausomybę negalime kalbėti. Vertinant šios dienos situaciją, Lietuva taps priklausoma, nes šiuo metu Lietuvoje pagaminto biokuro nėra kur dėti, o tai reiškia, kad vietiniai gamintojai paprasčiausiai neišgyvens.
Pirkdami biokurą iš Baltarusijos, mes praktiškai tiesiogiai finansuojame Astravo atominės jėgainės statybas, nes šiai šaliai moka didžiulius pinigus už biokurą, nors turėtų stengtis, kad ta jėgainė neveiktų. Vien per šį šildymo sezoną biokuro buvo pateikta iš Baltarusijos mažiausiai už 20 mln. eur, kur tokie pinigai galėjo likti Lietuvoje. O kaimynams pinigų šiuo metu tikrai labai reikia, kad galėtų pabaigti Astravo jėgainės statybas.
-Tai reiškia, kad mus jau padarė priklausomais?
– Taip. Biokuro iš Rytų prekybininkai. Šis verslas sudaro apie 70 proc. viso biokuro iš medienos masės pardavimų šalyje.
– Ko reikėtų, kad situacija pasikeistų?
– Uždaryti sieną atvežtiniams medienos produktams iš Rytų ir dėti visas pastangas, kad atsirastų kuo daugiau žaliavos biokuro gamybai Lietuvoje.
– Kodėl tai nevyksta?
– Manau dėl to, kad niekas nežino ir nesigilina. O gal ir nenori gilintis, nes šis verslas galingas, sukasi keliasdešimt milijonų lietuviškai-baltarusiškų eurų-dolerių. Srautas kasmet auga po 30-40 proc. Tad įsivaizduokit, kad auga ir pelnai. Visiems gerai.
– O tai gal šildymo kainos užtat vartotojams mažėja?
– Taigi, kad ne. Didėja tik importuotojų pelnas ir pinigai išvažiuoja iš Lietuvos, o šalies miško savininkai ir valstybinės miškų urėdijos, t.y. visi mes, valstybės piliečiai, negauna pajamų.
– Grįžkim prie situacijos su mūsų gamintojais. Tenka girdėti, kad ta pati medienos produkcija, tinkanti biokurui, naudojama ir pramonei aprūpinti. Gal iš čia kyla ir kitos, labiau nematomos konkurencinės kovos?
– Taip galėtų būti, jei žaliavos trūktų. Bet jos netrūksta. Dar kartą pabrėžiu, katilinės turėtų kūrenti biokurą, pagamintą iš kirtimo atliekų, ne iš malkinės medienos, nes tai yra papildoma nauda. Malkinę medieną galima parduoti ir plokščių fabrikams. Žinoma, pasitaiko atvejų, kuomet pardavėjui dėl logistinių sumetimų patogiau parduoti malkinę medieną skiedrai gaminti. Kaip jau sakiau, kadangi vietinį biokurą gaminti dėl išaugusių importo apimčių yra beveik nuostolinga, miško savininkas ar valstybės įmonės miškų urėdijos atstovas skaičiuoja kiekvieną centą galimo uždarbio ar praradimų.
Atskira tema yra apie tai, sakyčiau, čia turėtų domėtis net atitinkamos struktūros, kodėl valstybės įmonė taip neišnaudoja savo resursų. Miškų, technikos, žmonių ir gebėjimų turi, o praktiškai nieko nedaro, kad šalis galėtų aprūpinti savo kirtimo atliekomis biokuro katilines.
Mano skaičiavimais, per šių metų ir praėjusių metų šildymo sezoną valstybės įmonė ir privataus miško savininkai galėjo papildomai gauti iki 40 mln. eur pajamų už biokurą. Miško savininkai ir valstybinis miškų valdytojas laisvai gali pakeisti importuojamus 2 mln. m3 žaliavos kiekius iš kaimyninių šalių vien tik iš kirtimo atliekų ir malkinės medienos resursų. Tai yra pajamos, kurių negauname mes, lietuviai.
Vietoj to, paliekam šiam turtui supūti miškuose ir perkam biomasę iš kaimynų.
Beje, miškai atrodo prastai, užšlamštini, nepraeinami, juose veisiasi ligos, kenkėjai, nekalbu apie labai nekokį estetinį vaizdą.
– Yra dar tokie neišnaudoti resursai kaip apleisti laukai, apaugantys menkos vertės medeliais?
– Taip. Bet žiūrėkit, kad atsitiko šiemet? Žemės savininkai buvo įpareigoti palaikyti gerą agrarinę būklę ir išvalyti apleistus laukus. Jie tą ir padarė, tačiau kai Lietuvoje biokuro perteklius, jo tiesiog nėra kur dėti.
– Skamba, kaip gerai sugalvotas planas.
– Tikrai taip. Viena vertus, šalis deklaruoja įsipareigojimą didinti šalies miškingumą, o kita lengva ranka naikina jaunuolynus. Visuomenė tai mato ir šaukia: „miškininkai naikina jaunus medynus“. Nors čia miškininkai ne prie ko. Jie kaip tik tie, kurie labiausiai nukenčia!
Ir tai vyksta tuomet, kada sparčiai auga biokuro importas iš Baltarusijos.
– Panašu dar ir į tai, kad biokuro rinka yra gyvenanti visiško neplanavimo sąlygomis?
– Nežinau, ar gero planavimo ar nemokšiško neplanavimo, bet yra kaip yra. Pirma, katilinės pradėtos kurtis stichiškai, garsiai deklaruojama, kad valstybė padarys viską, kad sumažintų šildymo kainas vartotojams, nors realiai jos nemažėjo, o kaip jau sakiau, pūtėsi importuotojų pelnai. Antra, nėra nei ministerijų bendradarbiavimo, tarp to, kad nustatyti valstybės prioritetus.
Kas svarbiau – gera apleistų žemių agrarinė būklė ir už jos palaikymą išleisti milijonai Europinių pinigų, kartu sudarant sąlygas biokuro tarpininkams krautis milijoninius pelnus, ar plečiami miškų plotai ir sąžiningos konkurencijos sąlygomis sudarytos prielaidos išnaudoti esamų miškų potencialą? Trečias dalykas, kuris demonstruoja tam tikrą chaosą šioje rinkoje yra tas, kad nei biokuro gamintojai, šilumos gamintojai ir plokščių medienos pramonės atstovai niekaip nebendradarbiauja. Tai ar čia solidus sektorius?
– Paradoksas, bet praktikoje gaunasi taip, kad Europa kartu su savivalda investuoja į miškų naikinimą?
– Jeigu kalbėtume apie tai, kad apleisti laukai galėtų būti mišku arba jau yra, o žemės savininkai yra įpareigojami viską išvalyti, tai taip. Prasmė būtų valyti laukus, jeigu žmogus gautų iš to naudos.
Žinant, kad su atvežtine mediena plinta miško ligos, galėtume galvoti, mūsų šalis prisideda prie miškų būklės prastėjimo, nes kaimyninėje šalyje biokuras gaminamas iš apkrėstos medienos, o Vilnius yra ne kas kita, kaip didelė Baltarusiško biokuro aikštelė. Jau ir viešai buvo galima girdėti, kad Pavilnio regioniniame parke atsirado pavojingas pušų kenkėjas – viršūninis žievėgraužis, kuris ir atkeliavo su baltarusišku biokuru. Manau po šių metų, šio kenkėjo invazija yra neišvengiama.
– Koks būtų Jūsų matymas, išrišant šį biokuro Gordijaus mazgą?
– Reikia pradėti nuo elementarių dalykų: šaliai aiškiai apsispręsti apie tai, koks yra ir bus poreikis biokurui. Čia ne biokuro gamintojų reikalas ir planuoti turi biokuro naudotojai kartu su atitinkamomis valstybės institucijomis. Tai būtų strateginis planavimas, kuris kažkodėl buvo praleistas. Įsivaizduokit, jei dabar pradėtų tiesti valstybinės ir rajoninės reikšmės kelius be aiškaus transporto srauto analizės.
Antra, turi būti realiai įvertintos visos grėsmės, susijusios su importuojamos žaliavos tiekimu. Gerai kol gerai, bet įsivaizduokit, kas bus, jei vieną dieną mūsų sunkiai prognozuojamiems kaimynams iš Rytų užeis ir jie nutrauks žaliavos pardavimus. Jau dabar pradėjo apie tai kalbėti, nes patys sunkiai bepatenkina vietos biokuro naudojimo poreikius.
Galų gale, lietuviai gali pralaimėti ir kainų mūšį, pavyzdžiui, atsiras koks nors didelis biokuro katilas Daugpilyje, latviai neturės kur dėtis, jiems reikės daug žaliavos, pradės kelti žaliavos supirkimo kainas, vietoj dabar mokamų 15-20 eur už m3, siūlys 25 eur, baltarusiai ims ir jiems pradės tiekti medienos biokurą. Net baudas gali susimokėti už netesybas, jei tik kaina bus geresnė.
Ką darysime mes tokiu atveju? Liksime prie suskilusios geldos arba pradėsime vėl kūrenti rusiškas dujas.
– Kaip biokuro gamybos rinką liečia miškų naudojimą įtakojantys teisės aktai, ar miškų politika apskritai?
– Tiesiogiai ir dažnai neigiamai. Pavyzdžiui, vadinamasis apyvartos mokestis, papildomai apmokestinantis 5 proc. pajamas, prie jau esamų 15 proc., gautas iš miško veiklos prisidėjo prie to, kad sumažėjo vietinio biokuro gamyba, antra, pakirto pasitikėjimą teisėkūra, nes pamenu, jog šį apmokestinimą planavęs ir už jį agitavęs socialdemokratas mušėsi į krūtinę, kad biokuro gamyba apmokestinama nebus, bus parengti atitinkami Miškų įstatymo poįstatyminiai teisės aktai. Nieko nepadaryta, eilinį kartą apsimeluota.
Beje, tai ir paskatino importą iš Baltarusijos. Juk ten dirbti beveik nereikia. Biokuras vagonais keliauja į Vilnių ir Kauną. Patogu ir pelninga.
Tai privedė prie tokios situacijos, kad šiandien mes neturi kur dėti vietinio biokuro, įmonės, kurios užsiėmė šia veikla, ėmė paskolas, investavo į mechanizmus, tiesiog bankrutuoja.
– Politikai pasitarnavo biokuro importuotojams?
– Taip. Ir gaunasi taip, kad katilinėse priviso tokių katilų, kurie kaip sykis pritaikyti atvežtiniam biokurui, ne mūsų kirtimo atliekoms. Ir tų katilinių atstovai sako, mums netinka tavo skiedra iš miško kirtimų atliekų, vežk mums malkinę medieną. Tokią, kaip mes gaunam iš baltarusių. O ten niekas nesivargina naudoti miško kirtimo atliekų, ten į skiedrą sudrožia geriausios kokybės rastus.
Pažiūrėjus, kokios kokybės atkeliauja pas mus biokuras iš kaimyninės šalies, atrodo, kad jie drožia net ne aukščiausios kokybės rąstus, o nuobliuotas, išdžiovintas ir nulakuotas lentas.
Užsienio investuotojai, kurie valdo biokuro katilus ir kurie žiūri efektyvumo, puikiausiai naudoja miško kirtimo atliekas. Čia gal ir slypi atsakymas.
– Esu rašęs, kad buldozerinis ministerijos noras riboti miško naudojimą be saiko plečiant saugomas teritorijas yra ne kas kita, kaip tiesioginė ar netiesioginė biokuro spekuliantų inspiracija.
– Man irgi susidaro toks vaizdas. Laikas pradėti domėtis, kaip finansuojamos įvairios neva aplinkosauginės organizacijos, iš kur keliauja lėšos jų veiklai. Panašu, kad schemos naudojamos tokios, kad pasiekti, jog būtų sunaikinta miško pramonė, prisidengiant visokiom sengirėm ar buveinėm.
– Galvoju, kodėl apie buveines, kurios, kaip Vakarų taiga, yra ne kas kita, kaip pokario metais žemės ūkio plotuose miškininkų pasodintos paprastosios pušies plantacijos, garsiai šaukia radikalai, pagarsėję destruktyvia veikla, o rimti, dori aplinkos apsaugos specialistai stebi situaciją ir kraipo galvas, nenorėdami teptis rankų.
– Patikėkit, aplink miškus sukasi dideli pinigai ir štai čia glūdi atsakymas, kodėl pradėtos kelti gamtos mylėtojų isterijos. Liūdina tai, kad tokios nuotaikas greitai pasigauna politikai, ministerijos vadovybė, pradeda pataikauti garsiai rėkiantiems plokščios žemės propaguotojams. Juk tai, ką kalba save gamtosaugininkais vadinantys asmenys dažnai yra atviras melas. Man yra nuoširdžiai gaila miškininkų, valstybinių ir privačių miškų, kur kai kurie atidavę visą savo gyvenimą šiai profesijai, šios dienos kontekste, yra šmeižiami, žeminami ir aplamai parodomi kaip blogis.
Kad ir tas pavyzdys dėl kirtaviečių nelaikymo mišku. Specialistui net minčių tokių nekiltų, o netikriems pranašams kyla. Tokie gamtosaugininkai nebūtų net elementarių žinių egzaminų išlaikę.
Grįžtant prie klausimo esmės – jei kitąmet situacija nesikeis, biokuro gamintojų bus mažiau, konkurencija mažės, vadinasi, sumažės galimybės bent teoriškai mažėti šilumos kainoms, o praktiškai tai reikš dar didesnį išlaidų šildymui didėjimą.
– Įsivaizduokim situaciją – atsitinka stebuklas ir nutrūksta biokuro importas. Kas tuomet?
– Labai paprastai. Miškininkai imtų daryti tai, ką išmano, valyti miškus nuo užšlamštinimo, žmonės turėtų darbo rajonuose, o mes galėtume didžiuotis, kad šalis „varoma“ vietiniu kuru. Pabrėžiu, visa tai galima būtų pasiekti nedidinant kirtimų.
Antra, gal ir išaugtų medienos produktų, tinkamų biokurui kainos, iš to laimėtų valstybinis miško valdytojas, kuris turi bene 60 proc. savo rankose medienos produktų rinkos, mes, visi šalies piliečiai ir aišku, miško savininkai. Malkinės medienos kainos nemanau, kad keistųsi, nes dėmesys turėtų būti skiriamas tik deramam miško kirtimo atliekų sutvarkymui.
Valstybė, kaip didžiausio turto operatorius turėtų priverstinai diegti užduotis, kad būtų maksimaliai surenkama žaliava biokurui gaminti, įskaitant ir rezervinius miškus, t.y. taip vadinamuosius miškus, skirtus nuosavybės teisių atkūrimui. Kita galimybė yra jaunuolynų ugdymas. Taip darydami kurtume aukštesnės kokybės ateities medynus. Tai nedovanotinai neišnaudojami resursai.
Grįžtu prie kito esminio dalyko – malti į skiedrą rąstus, net ir malkinius, yra tiek ekonominis, tiek gamtosauginis nusikaltimas.
– Dabar vyksta ir dar kitaip. Valstybė pati save remia, sukurdama iškraipytos konkurencijos sąlygas su privačiu verslu. Turiu galvoje, kad pasinaudodama tik valstybės įmonėms skiriama parama biokuro mechanizmams įsigyti iš programų, skirtų kovai su klimato kaita.
– Būna ir tokių kuriozų, kad valstybinis miškų operatorius paramą gavo, brangių mechanizmų prisipirko, biokuro žaliavos turi tiek, kad neturi kur dėti, o yra priversti parduoti skiedrą pigiau už savikainą, nes importui užtvindžius rinka, susidarė tokia rinkos situacija. Sutartinius įsipareigojimus reikia vykdyti ir tenka parduoti. Tai ar čia rimto, valstybinio ir ūkinio požiūrio pavyzdys?
Dar yra vienas dalykas, kuris kažkaip praslysta Lietuvoje pro akis – tai valstybės valstybei pagalba, kuri Europos Sąjungoje uždrausta, o mūsų biokuro rinkoje išsiplėtojusi.
Bet net ne čia yra didžioji bėda. Ji yra tame, kad valstybė, neišmintingai elgdamasi su visu sektoriumi ir jį žlugdydama padeda tik siaurai privačiai to sektoriaus daliai.
Aš galvoju, kad valstybė neturėtų būti konkurentas privačiam verslui, o labiau partneris, sudaryti sąlygas labiau naudoti miško kirtimo atliekas.
– Kas labiausiai laimi iš susidariusios situacijos biokuro rinkoje?
– Laimėtojai yra du. Tai katilinių statytojai ir biokuro importuotojai. Visi kiti rinkos dalyviai, tokie kaip biokuro gamintojai, galutiniai vartotojai, pačios katilinės, valstybiniai ir privatūs tiekėjai, yra pralaimintys. Kaip tik visi tie, kurie yra investavę patikėję gražia energetinės nepriklausomybės idėja. O turėtų būti atvirkščiai, daugiausiai investavę turėtų būti labiausiai apsaugoti.
– Koks čia buvo ar yra biokuro biržos „Baltpool“ operatoriaus vaidmuo?
– Dabar jau galima apibendrinti šio operatoriaus veiklą ir įtaką biokuro rinkos procesams. Ką jis padarė ir vis dar daro – tai dirba biokuro pirkėjų labui. Taip, jam pavyko numušti biokuro kainą. Bet esminio dalyko jam nepavyko pasiekti – kad šilumos kaina vartotojams sumažėtų. Pasitarnauta tik importuotojai pelnui auginti. Todėl maži rinkos dalyviai ir išeina iš šios rinkos. Spėju, jais paseks ir didesni.
– Ačiū