Štai pasigirsta energetikos ministro postringavimai: esą problema bus išspręsta Valstybinių miškų urėdijai (VMU) nupirkus naujos biokuro gamybos technikos. Aplinkos ministras pavymui antrino, kad esą tai yra būdas atpiginti biokurą, rašoma komentare.
Vaizdžiai tariant, abu ministrai tuščiais šoviniais šaudo į orą. Esminė būsimos žiemos išgyvenimo ir mažesnių šildymo kainų sąlyga – kuo didesni biokuro žaliavos kiekiai rinkoje. Jaudintis, kad jos nepirks – neverta. Visa VMU patiekiama biokuro žaliava išgraibstoma tą pačią akimirką. Tai rodo, kad technikos, skirtos gaminti biokurą kiekis yra visiškai pakankamas, todėl naujos technikos įsigijimas bus eilinis lėšų švaistymas, bet ne problemos sprendimas.
Panašu, kad kai kas uždavinį didinti biomasės kiekį suprato itin keistai. Neva nupirkus naujos technikos problema bus išspręsta ar sušvelninta. Bet apie būtinumą gauti kuo daugiau žaliavos biokurui pagaminti niekas net nesusimąstė.
Dar prieš 5–6 metus kilo vajus, kai griežtais įsakymais tuometė Generalinė miškų urėdija įpareigojo jai priklausančias 42 urėdijas zoniniu principu pirkti biokuro „tarkas“, puspriekabes bei daugybę kitos technikos. Iš peties buvo padirbėta tik gerą pusmetį, kol į Lietuvos rinką neįsibrovė itin pigus baltarusiškas biokuras.
Palaipsniui visa ta VMU technika buvo nustumta į pašalius, nes kur kas pelningiau pjauti rąstinę medieną, kurios kaina pakilo į nematytas aukštumas.
Puse lūpų kai kurie valstybiniai miškininkai prasitaria, kad pelnas iš biokuro gaminimo – tik apgailėtinos ašaros, o procesas itin imlus darbus, žodžiu, vienos problemos. Tad kam vargintis, jeigu galima greitai pjauti rąstus ir skaičiuoti visai kitokį pelną.
Asociacijos „Litbioma“ ekspertų nuomone, ir dabar žaliavos potencialas išnaudojamas minimaliai. Tai reiškia, kad net nepadidinus kirtimų normų medžių viršūnėms, šakoms, gaubtinių į biokurą galima būtų „sutarkuoti“ ženkliai daugiau.
Patys Lietuvos miškų instituto mokslininkai ne vienerius metus rodo pirštu į perbrendusius minkštųjų lapuočių medynus ir siūlo tą patį – naudokime žaliavą biokurui.
Peršasi akivaizdi išvada, kad trūksta ne technikos, o žaliavos. Apmaudu, kad tie, kas turėtų priimti reikalingus ir racionalius sprendimus, to nedaro, o ekspertų balsų – negirdi ar nenori girdėti.
Iš tiesų esame vienintelė Europoje šalis, kuri sėkmingai gamindama biomasę jau sutaupė šimtus milijonų eurų. Tačiau valdžios koridoriais marširuojantys klerkai to nesuvokia. Valdininkams vis dar neaišku, nei kas ta biomasė, nei ką su ja daryti ar kiek jos yra ar galėtų būti paruošta.
Kaimyninėje Lenkijoje į biokurą „sučeškuojami“ net melioracijos griovių karklai ar pakelių sausuoliai. Ten sudėliota sistema, kai net patys mažiausi ūkininkai žiemai gali biomasės pateikti iš 30–50 kilometrų spinduliu esančių aplinkinių miškų, pakelių, proskynų ar elektros linijų apsauginių zonų.
O Lietuvoje kai kurie itin aukšto rango miškų sistemos valdininkai biokuro gamintojus apkaltino tuo, kad jie esą naudojasi situacija, kelia kainas ar nepateikia ilgalaikio tiekimo garantijų. Tačiau supraskime vieną kartą, kad biokuro gamintojų veiklą tiesiogiai lemia ta rinkoje atsirandanti žaliava, kurią tiekia valstybiniai miškai.
Elementarią loginę lygtį, ar įmanoma pagaminti biokurą neturint žaliavos, išspręstų bet kuris dešimtokas, bet ne ministrai. Biokuro gamybos procesas yra elementarus: kai tik žaliava paruošta, ji susmulkinama ir pristatoma į katilinę. Bet kažkas turi tiekti žaliavą.
Sprendimas, atrodytų, itin paprastas. Suinteresuoti asmenys turėtų susėsti ir ūkiškai įvertinę išteklius surasti dar 0,7 mln. kietmetrių žaliavos šiam ir kokiems 5 šildymo sezonams į priekį. Žaliavos tikrai turime ir valstybiniuose miškuose, ir ESO ar melioracijos linijų proskynose bei geležinkelių apsaugos zonose. Išanalizuokime privažiavimo galimybes ir kas kokius darbus galėtų sparčiausiai atlikti.
Viskas būtų paprasta, jeigu ir vėl nepasiklystumėme biurokratinėse pinklėse ir potvarkiuose, o kažkam nekiltų noras eilinį kartą prisipirkti itin brangios biokuro išvežimo technikos, kurios Lietuvoje ir dabar yra užtektinai.