Pasak konferencijos rengėjų, Konstitucinis teismas priėmė nutarimą svarstyti, ar ši reforma neprieštarauja Konstitucijai. Be to, įvardinta ir nauja tendencija – miškų plotai sparčiai koncentruojami vienose rankose ir sąjudis sieks, kad pavasarinėje Seimo sesijoje būtų priimti ribojimai, draudžiantys masiškai supirkinėti miško plotus.
Vienas didžiausių savininkų, šiuo metu vykdantis aktyvią plėtrą – IKEA.
Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ valdybos pirmininko pavaduotojas Remigijus Lapinskas sako, kad dar neteko matyti, kad vykdant reformą įstatymai būtų pažeidinėjami taip masiškai.
„Tai bloga praktika, kuri turėtų būti nedelsiant įvertinta. Džiaugiuosi, kad Konstitucinis teismas įžvelgė neaiškumų ir svarstys pačia reformą. Kitas klausimas, kaip Lietuva gali atsisakyti profesionalų paslaugų valdydama mišką, kuris vienas didžiausių valstybės turtų“, - aiškina R. Lapinskas.
Sąjūdžio žiniomis, atleista apie 400 žmonių. Kai kurie bylinėsis su valstybe.
Rolandas Skuja, miškininkas įvardina ir kitą bėdą - kliūna tai, kaip ši reforma vykdoma. Įsigaliojus naujam darbo kodeksui buvo atšaukti visi urėdai, visi kiti nuėjo dirbti į naują įmonę, nors urėdijos veiklą perėmė kita įmonė ir tai turėtų būti tarsi tęstinė veikla. Darbas turėjo būti pasiūlytas visiems.
G. Kniukšta sako, kad į naują organizaciją priimami nauji žmonės, o senieji, iš urėdijų atleidžiami.
Vytenis Skorupskas, teisininkas, tikina, kad prieš svarstant galimybę priimti naujus asmenis, pirmiausia turėtų būti svarstoma, ar to darbo negalima pasiūlyti atleidžiamiems. Tik jei kvalifikacija neatitinka, ar jis nesutinka, reikėtų ieškoti žmonių iš pašalies. Tą numato ir Darbo kodeksas.
R. Lapinskas sako, kad būtina išsaugoti eigulius ir girininkus, nes jei jų nėra, pats miškas lieka be priežiūros. Jie reikalaus, kad naujai kuriamų padalinių vadovai privalo turėti miškininko išsilavinimą. Reikia daugiau bendradarbiauti su mokslininkais. Be to, sąjūdžio vadovai sako, kad viena iš svarbiausių uždavinių – turto, kuris vykdant reformą bus perduotas Turto bankui, išsaugojimas.
„Vienas iš esminių dalykų, kad prisidengiant reforma nebūtų nuspręsta netausoti miško išteklių. Kirsti galima ne tiek, kiek kažkas nori, bet tiek, kiek galima nepažeidžiant ekologinės pusiausvyros“, - tikslus dėsto R. Lapinskas.
Sąjūdžio „Už Lietuvos miškus“ valdybos pirmininkas Gintautas Kniukšta sako, kad Miškų reforma vykdoma chaotiškai. Liko pagrindiniai urėdijų vadovai ir jų pavaldiniai. Tačiau apie keturi šimtai patyrusių žmonių neteks darbo.
„Vien Telšių urėdijoje iš darbo išėjo dešimtys žmonių ir jiems reikės išmokėti 600 tūkst. eurų. Visiems reikės kelių milijonų eurų vien išeitinėms kompensacijoms. Kiek miško reikės iškirsti, kad gautume tokius pinigus. Mūsų sąjūdis sieks, kad aplinkos ministras Kęstutis Navickas prisiimtų politinę atsakomybę ir būtų įvertintas“, - sako G. Kniukšta.
Jis pabrėžia kitą problemą – vyksta sparti plotų koncentracija. Jo teigimu, vykdant reformą IKEA valdomas plotas išaugo 50 proc.
G. Kniukšta įvardina ir ateities planus - sieks, jog Seimas pavasarį priimtų vadinamąjį miško saugiklių įstatymą, kuris apibrėš, kiek miško gali valdyti fiziniai ir juridiniai asmenys. Pirminis pasiūlymas 500 ha, tiek pat, kiek ir žemės ūkio paskirties žemės.
G. Kniukšta sako, kad nerimą kelia tai, kad IKEA ir kitų užsienio įmonių plėtra vyksta būtent dabar ir tai pakankamai keista.
„Mums reikia susitarti, kam galime parduoti savo turtą. Dauguma ES valstybių turi dar griežtesnius įstatymus. Dabar IKEA valdo 15 tūkst. ha. Tai Kauno plotas. Mes jiems leidžiame pirkti mūsų valstybės plotą ir tai jau nacionalinio saugumo klausimas, kam atitenka mūsų teritorija. Mūsų žiniomis, Lietuvoje yra dar kelios užsienio kompanijos valdančios tūkstančius hektarų ploto. Kiek konkrečiai valdoma neaišku, nes nėra duomenų“, - sako G. Kniukšta.
Jo duomenimis, privačių miškų 880 tūkst. hektarų ir IKEA pirko būtent iš privačių savininkų. Rytų Europos valstybėse jie valdo virš 100 tūkst. hektarų. Valstybinių miškų 1,2 mln. ha. Jie neprivatizuojami.
„Jei per metus IKEA valdomi plotai išaugo beveik dvigubai, procesai neramina, ar nebus taip, kad kažkada visi Lietuvos miškai atsidurs vienos įmonės rankose“, - pavojų įžvelgia G. Kniukšta.
R. Lapinskas sako, kad jei mes kuriame vidurine klase paremtą visuomenę, mums nereikia ypatingai stambių kapitalo valdytojų. Koks kelias mums priimtiniausias reikia diskutuoti.