Šio kelio šalininkai aiškina, kad nepaisant milžiniškos paramos gyvulininkystės plėtrai, kurią skiriame dešimtmečius, gyvulių skaičius tik mažėja.
Apie tai kalbėta laidoje Delfi Tema.
„Vienareikšmio atsakymo kaip elgtis nėra. Pernai Europos Komisija paskelbė ataskaitą dėl gyvulininkystės plėtros. Jie sako, kad laikantis Žaliojo kurso negalima perlenkti mažinant gyvulininkystę, nes, jei kalbėsime apie daugiametes pievas prastuose dirvožemiuose, kurias reikia išsaugoti ir kurios palankios klimato kaitai, tai geresnės priemonės jas palaikyti kaip ten ganyti žolėdžius gyvūnus nėra. To nepakeis nei kompostavimas, nei biodujos. Galvijas vis tiek geriausiai perdirba fitomasę“, – aiškina ministras ir sako, kad nesutinka su tuo, jog gyvulininkystė „peilis“ klimato kaitai.
Tačiau kalbėti reikia apie ekstensyvią kryptį. Raguočių turi būti tik tiek, kiek jų reikia palaikyti dirvožemiui. Be papildomo šėrimo. Kalbant skaičiais, tai iki 1 sąlyginio galvijo hektarui.
Be to reikia panaudoti tą patį mėšlą ne tik pievoms, bet ir kitoms kultūroms. K. Navickas sako, kad jo kadencijos tikslas, kad dirvožemis vėl taptų žemės ūkio politikos pagrindu.
Jis gana skeptiškas kalbant apie paramą dideliems kompleksams.
„Nematau poreikio, kad reikėtų investuoti į didelius kompleksus, tuo labiau, kad produkcijos vartojimo apimtys mažėja. Kalbant apie paukštininkystę ar kiaulininkystę, vietos plėtrai yra ir esamoje infrastruktūroje. Reikia nepamiršti, kad pastaraisiais metais kai tik būdavo bandoma plėsti vieną ar kitą kompleksą tam pasipriešindavo vietos bendruomenės. Tai net ne politika, o susitarimas su visuomene“, – dėsto K. Navickas.
Ministras skeptiškai vertina ir projektus, kai šalia didžiulių kompleksų statomos biodujų jėgainės.
„Dar Nepriklausomybės pradžioje statėme gana daug tokių biodujų jėgainių. Iš jų iki šiol veikia gana mažai. Geriau sekasi toms, kurios įrengtos atliekų tvarkymo centruose. Šios vietos perspektyvios. Paramą išmėtyti po visą Lietuvą mažoms jėgainėms nėra tvaru. Be to, reikia ieškoti efektyvių technologijų. Jėgainės, kuriose elektra gaminama vidaus degimo variklių pagalba vargu ar perspektyvios“, – sako K. Navickas ir spėja, kad nulems mastai ir tai, kur biodujos bus panaudotos.
Galbūt jas galima išvalyti ir naudoti tai pačiai žemės ūkio technikai, tačiau tai ne tik žemės ūkio sektoriaus sprendimas. Tokias priemones reikia planuoti šalies, o ne atskiro ūkio mastu.
Ministras sako, kad jei iš žemės ūkio išstumsime smulkius ir vidutinius ūkius, teks spręsti socialines problemas. Vietos turi užtekti visiems.
„Nematau perspektyvos, kad liktų vien tik dideli ir ypatingai našūs bei efektyvūs pieno ūkiai“, – aiškina ministras.
Lietuvos grūdų augintojų ir perdirbėjų asociacija paskelbė, kad Lietuvoje įgyvendinus Žaliosios politikos tikslus ūkininkų pajamos kris 25 proc. Šių skaičių ministras nesiima vertinti, nes dar nėra galutinio priemonių ir veiksmų sąrašo. Atidžiai reikia peržiūrėti ir mūsų įsipareigojimus bei rinktis priemones, kurios mažiausiai paveiks žemės ūkį. Pavyzdžiui, yra apleistos valstybinės žemės, vietų, kur galima sodinti mišką, durpžemius, kuriuos užliejus vandeniu būtų ženklus efektas.
„Šiandien kalbėti apie tai, kad klimato kaitos tikslai, kuriuos prisiėmėme, neįgyvendinami, per anksti“, – dėsto K. Navickas.
Ministras įvardina ir tai, pagal ką bus pasirenkami perspektyvūs ir remiami ūkiai – tai pagal tai, kaip jie naudoja gamtą tausojančias technologijas ir mažina taršą. Paramos priemonės turi būti tokios, kad apsimokėtų auginti grūdus Vidurio Lietuvoje, tačiau tuo pačiu ir valdyti gyvulininkystės ūkį nederlingose kalvotose vietovėse.