Nori skanios sulos ir nežaloti medžio – kaip teisingai ją leisti

Pavasarį lauke naktimis nebesant minusinei temperatūrai, ruošdamiesi sproginti pumpurus ir auginti lapus, klevai ir beržai per šaknų sistemą savo kamienus prisipildo dirvožemio vandeniu su vertingomis mineralinėmis medžiagomis – sula, kuria susivilioja ir ne vienas šio ypatingo gėrimo mėgėjas.

Šviežia sula – saldoka, priklausomai nuo metų, skonis gali skirtis net jos prisileidus ir iš to paties medžio. O štai klevo sula bus kur kas saldesnė negu beržo. Šaldytuve laikomas medžių gėrimas išsilaikys šviežias vos dvi ar tris dienas.

Valstybės įmonės Valstybinių miškų urėdijos Kretingos regioninio padalinio miško apsaugos specialistės Jurgitos Mikšytės teigimu, kad medžiams būtų padaryta kuo mažiau žalos, sulą galima leisti iš jų ne plonesnių negu 20 cm skersmens. Ne aukščiau kaip 1 m nuo žemės paviršiaus medienoje pragręžus iki 3 cm gylio skyles, kurių skersmuo ne didesnis negu 2 cm, sulai teisingai tekėti įstatomi vamzdeliai. Tarpai tarp išgręžtų skylių – ne mažesni negu 10 cm. Indą, į kurį bėga sula, patariama pridengti tinkleliu ar marle, kad neprikristų vabzdžių bei kitų nešvarumų.

Specialistė akcentavo, kad maždaug po savaitės dviejų ar trijų, kai jau sula nustoja bėgti, kamiene negalima palikti atvirų skylių – būtina užkaišyti tokio pat skersmens mediniais kaištukais.

Sulos turtingus beržus ir klevus pašnekovė prilygino žmonėms kraujo donorams. Iš tikrųjų – juk, kai žmogus duoda kraujo, medikas adatą įduria atsargiai, paisydamas higienos, todėl ir leidžiant sulą su medžiais būtina elgtis taip pat atsargiai, stengtis per daug nesužaloti.

Ar skysčio netekęs medis nesijaučia blogai? O kaip gi? Juk netenka reikalingų maisto medžiagų. Tačiau, ruošdamasis vegetacijai, jų prisipildo iš naujo, o žaizdas, padarytas gręžiant kamienus, sugeba užsigydyti.

„Svarbiausia, kad sulos mėgėjai paisytų taisyklių, kaip tvarkingai prisileisti šio organizmą stiprinančio gėrimo“, – sakė specialistė, tik patarė aplenkti beržus ir klevus, augančius pakelėse, ties autostrada arba kitose taršiose vietose, mat ir sula ten būsianti užteršta.

Tačiau J. Mikšytė neslėpė, kad miškininkams, kaip ir ugniagesiams, šiuo laikotarpiu dar labiau rūpi gyventojų elgesys su ugnimi. Atšilus orams, daugelis pradeda tvarkytis kiemus, daržus, degina senus lapus. „Norime, kad žmonės prisimintų taisykles, kai vėjuota ar sausas oras, nedegintų į krūvas nesugrėbtų atliekų arba ražienų, ypač arti pastatų ir miškų. Ugnis labai greitai plinta pieva, o žalumos, galinčios bent kiek pristabdyti, dar nėra“, – sakė ji.