Buvo pasirinktas modelis, kad dėl paramos galės kreiptis perdirbėjai, kurių pardavimai nuo koronaviruso epidemijos pradžios sumažės bent 10 procentų. Pieno sektoriuje perdirbėjams numatyta 120 mln. eurų, paukštienos – 11 mln. eurų, kiaušinių – 9 mln. eurų, jautienos sektoriui – 20 mln. eurų. Tačiau, imdami šiuos pinigus, gamyklų vadovai įsipareigoja pernai metų lygyje išlaikyti supirkimo kainas.
Tačiau pieno perdirbėjai pareiškė, kad jiems tokia parama nereikalinga nesuprantamas noras brukti paramą perdirbėjams, o ne tiesiai ūkininkams, kuriems pieno supirkimo kainos balandį krito beveik penktadaliu.
Apie tai, kas vyksta ir kokia parama bei kokia forma bus „Delfi“ kalbina žemės ūkio ministrą Andrių Palionį.
– Ar bus pagalba perdirbėjams ir ūkininkams? Kol kas daugiau kalbam nei matome realių veiksmų.
– Valstybė pasiryžusi padėti, nes maisto tiekimo grandinė visoje Europoje yra prioritetas. Didžiausias iššūkis buvo tai, kad iki pirmadienio nežinojome, kokių priemonių imsis Europos Komisija. Dabar aišku, kad lėšos produkcijos pasaugojimui bus. Tai palies praktiškai visus produktus, kurių prašėme: pieną, pieno miltus, sūrius, paramą gaus ir mėsos perdirbėjai.
Kol kas nežinome, kiek mokės už saugojimo paslaugą, nes bus kompensuojama ne tik pati paslauga, bet ir žaliavos įsigijimas.
– Pačios Lietuvos nacionalinė parama irgi bus?
– Taip, mes irgi prisidėsime valstybės subsidija, kad žaliavos kaina būtų išlaikyta bent jau nenuostolinga ūkininkui. Kol kas mėsos ir pieno sektoriuje pralaimi ūkininkai. Paukštininkystėje visa gamyba sukoncentruota vienose rankose, ten paprasčiau. Šiame sektoriuje ūkininkai tik teikia auginimo paslaugą.
Skaičiuojame, kokia perteklinės produkcijos dalis, nes sustojo viešojo maitinimo sektorius, iš kaimyninės šalies vežama produkcija dempinginėmis kainomis. Girdime, kad Lenkijoje maži ūkiai atsisako paukščių auginimo ir traukiasi iš verslo. Mums reikia pragyventi šį sunkų laikotarpį, kai plūsta pigi produkcija. Jei Lietuvoje vartotume tik savo pagamintą vištieną, nereikėtų net valstybės įsikišimo. Iki šiol mūsų perteklinė mėsa buvo eksportuojama Italijos, Didžiosios Britanijos viešojo maitinimo įmonėms, kurios dabar tiesiog neveikia.
– Kodėl pieno perdirbėjai atsisako 120 milijonų eurų paramos?
– Man asmeniškai jų šios savaitės pareiškimas buvo akibrokštas, nes aš apvažiavau visas didžiąsias įmones, jiems pristačiau paramos mechanizmą ir nė vienas net puse žodžio nepasakė, kad jis netinka. Problema ta, kad Europos komunikatas ūkininkams išmokos sumą riboja iki 100 tūkst. eurų, o kiek tęsis ši krizę mes nežinome. Kai kuriems ūkiams ši suma būtų išnaudota per 1-4 mėn. ir nežinotume ką daryti toliau. Dėl to ministerija sukūrė planą, kaip žemdirbius remti per perdirbėjus.
Mes litro tikslumu žinome, kiek perdirbame vietinio ir importuoto pieno. Turime vietos ir įvežtinės žaliavos kainas. Galime lengvai paskaičiuoti, kokią subsidiją valstybė turi išmokėti, kad būtų palaikoma 2019 m. atitinkamo mėnesio supirkimo kaina. Negalime imti tiesiog vidutinės metinės kainos, nes jos skiriasi ir priklauso net nuo sezoniškumo, kuris prasideda gegužę ir žaliavos kiekis trims mėnesiams didėja.
Pagal šią schemą norime paremti ūkininkus kuo ilgesnį laiką, tačiau nenorime, kad susiklostytų tokia pat situacija, kokia buvo 2015 m. sausį, kai valstybė gamintojams sumokėjo 28 mln. eurų kompensaciją už žaliavinio pieno kainų sumažėjimą, tačiau nuo vasario 1 d. žaliavinio pieno kaina nukrito. Kilo įtarimų, kad perdirbėjai tiesiog pasiėmė paramą, kuri buvo skirta žemdirbiams. Dabar kuriame skaidrias žaidimo taisykles, kad nebūtų interpretacijų.
– Koks pieno perdirbėjų argumentas atsisakant paramos?
– Mes ne kartą sakėme, kad parama bus tik skaidriam verslui. Dabar matau socialiai neatsakingo verslo požymių ir kyla įtarimų, kad ūkininkai ne be reikalo kalbėjo, kad žaliavinio pieno kaina neteisinga. Važinėdamas po įmones leidau suprasti, kad pagal perdirbėjų pateiktus skaičiavimus pinigų nemokėsime. Skaičius tikrinsime, žiūrėsime, ar parduotos produkcijos kaina atitinka biržos ir rinkos kainas. Tik spėlioju, kad tai juos galėjo išgąsdinti.
Iš kitos pusės, jie dabar turi daug pigios žaliavos pasiūlymų iš kaimyninių valstybių ir pieną gali nusipirkti pigiau nei vietos rinkoje. Tačiau reikia mastyti strategiškai, kas bus po to, kai baigsis pandemija ir aplinkinėse šalyse neliks pertekliaus. Lietuvoje kainos vienos žemiausių istorijoje. Ar jie galvoja, kad engiamas žemdirbys ir toliau dirbs? Istorija rodo, kad vis daugiau ūkininkų traukiasi iš šio sektoriaus.
– Ką darysite jei perdirbėjai atsisakys šio paramos modelio?
– Kol kas apie tai, kad paramos nereikia pareiškė tik viena asociacija, kuri jungia ne visus perdirbėjus. Kiti perdirbėjai pozicijos nekeičia. Jei keli atsisakys, galbūt jie tiesiog negaus pieno, nes ūkininkai veš ten, kur moka brangiau. Valstybės pagalba suskaičiuota pagal žaliavinio pieno kiekį, kuris pagaminamas Lietuvoje. Be to, mes pradedame viešinimo kampaniją, skatinančią rinkti vietines prekes. Galbūt teks informuoti ir kurie produktai gaminami iš vietinio, kurie iš importuojamo pieno.
Lietuvos vidaus rinkoje produktų kainos nėra kritę, problema tik eksportas.
– Ką siūlo perdirbėjai, kurie atsisako šios schemos?
– Jie siūlo kompensuoti tiesiai ūkininkams, tačiau čia mus riboja EK reglamentas. Dėl to ir ieškome kitų galimybių. Tikiu, kad blaivus protas nugalės ir su perdirbimo sektoriumi susitarsime. Finansų ministras ne kartą yra pareiškęs, kad parama pirmiausia bus tiems, kurie palaikys supirkimo kainas. Visa Lietuva turim būti socialiai atsakinga. Kai grandinė nutrūksta vienoje vietoje, ji trūkinėti pradeda daug kur. Bendrai daug lengviau išeisime iš pandemijos laikotarpio.
– Mėsos ir paukštienos gamintojams ši schema tinka?
– Paukštininkams tinka, tačiau jie greičiausiai daugiau naudosis pasaugojimo paslauga, nes produkcijos tiesiog nėra kur realizuoti.
– Byra Didžiosios Britanijos, kitų šalių, kur nebeliko emigrantų, žemės ūkis, gal mes čia turime galimybes didinti savo pajėgumus?
– Mes turime potencialą išauginti eksportą, nes kai kurių produktų jau dabar gaminame daugiau nei suvartojame ir galime gaminti jų dar daugiau. Vienintelis klausimas kur parduoti. Turime istorinę galimybę. Dabar reikia išgyventi ir po to atsistoti ant kojų.
– Kaip parama kitiems sektoriams, juk Lietuvoje gaminame ne tik pieną ir mėsą?
– Planuojame daug įvairių akcijų. Reikia tobulėti ne tik perdirbime, bet ir gamyboje. Vidutinis primilžis šalyje turi būti 9-10 tonų iš karvės per metus. Tada žaliavinio pieno savikaina būtų visai kita. Dabar kontroliuojamuose ūkiuose 7 t., nekontroliuojamuose 5. Dėl to duosime lengvatines paskolas telyčių pirkimui, sėklinimui, kad žmonės keistų savo bandas ir jos būtų produktyvesnės. Kito kelio nėra. Efektyvumo reikia ne tik perdirbime, bet ir gamyboje. Sienų neuždarysime, konkuruojame su visu likusiu pasauliu.
Daržovių pardavimas taip pat sustojęs, sandėliuose yra seno derliaus. Ieškome sprendimo būdų, tačiau čia kur kas paprasčiau nei pieno sektoriuje.
Skatiname verslą kaime. Papildomai KPP priemonėms verslo pradžiai nesusijusiai su žemės ūkiu ir darbo vietų kūrimui paprašėme 25 mln. eurų ir gegužės vidury skelbsime šaukimą. Pinigų paprastai pritrūksta, nes priemonė populiari. Taip pat smulkiems ūkiams bus 30 mln. Duosime jauniems ūkininkams įsikūrimui. Tai pasiteisinusios priemonės, kur pridėtinė vertė kuriama labai greitai.
– Kaip seja ir trašų, atsarginių detalių tiekimas?
– Negavau nusiskundimų, kad kur nors būtų trikdžiai. Ūkininkai pasiguodžia, kad reikia laukti ilgiau, ar sudėtingiau atsiimti prekes, tačiau žmonės supranta, kad ne savo noru patekome į tokią padėtį. Sukrėtimas buvo karantino pradžioje. Paskui prisitaikėme. Visi suprantame, kad taip, kaip iki šiol gyvenome, greitai negyvensime.
– Gal pandemija pakeis ir pačią žemės ūkio vystymo strategiją?
– Mes nepadarėme daug namų darbų ir juos kaip studentui reikia baigti paskutinę naktį. Dabar apsisprendimo laikotarpis naujam finansiniam laikotarpiui. Suprantame, ką reikia keisti. Ateinantis 7 metų laikotarpis žemės ūkyje turi padaryti lūžį tiek didinant efektyvumą, tiek kuriant naujus produktus. Konkurencija didžiulė ir kiekvienas žiūri, kaip atimti rinkos dalį iš kito. Mes iki šiol neturėjome net aiškios krypties kur link eisime. Mums reikia žemės ūkio, kuris būtų pajėgus konkuruoti su kitų valstybių žemdirbiais. Jei liksime tokiame pat lygyje kaip dabar, 2030 m. nesulauksime. Šeimos ir vidutiniai ūkiai taip pat turi vystytis ir neužkerpėti. Čia kaip ir pramonėje. Tobulėti reikia kiekvienais metais.
– Kaip gyvena grūdininkai?
– Bėda sausra. Džiaugėmės, kad žiemkenčiai puikiai peržiemojo, tačiau drėgmės trūksta. Gal jau laikas galvoti ir apie laistymo sistemas ir remti jų įrengimą. Jei galvotume apie gyvulininkystės plėtrą ir dirvų atstatymą, reikia sėsti prie stalo su augalininkystės sektoriaus atstovais, nes jie turi resursų ir gali statyti fermas. Tai būtų mišrus ūkis, kurio gyvybingumas kur kas didesnis nei specializuoto.
– Ar žadate reguliuoti mažmenines kainas?
– Kol kas jos nekinta. Reguliuoti tokių įvežtinių gaminių kaip šaldytos jūros lydekos kainą nėra prasmės. Nuo pandemijos pradžios mes stebime dvidešimt pigiausių produktų ir didesnių svyravimų ten nėra. Mums pavojingesnė pigi ir nekokybiška importinė žaliava. Jau dabar randame gana daug įvežtinės paukštienos su salmonelėmis.
Apie sienų uždarymą ir pieno žaliavos ar kito produkto draudimą įvežti nėra net kalbos.
– Ačiū už pokalbį.
