Kai kurie pokyčiai Lietuvos ūkininkas bus naudingi, kiti pavojingi. Sukrėtimų gali būti. Iš kitos pusės, panašios krizės mūsų ūkiai nėra naujiena, tačiau tai gali pakeisti vaizdą mūsų parduotuvių lentynose.
„Blogai, kai mes orientuojamės į vieną rinką. Taip buvo su Rusija. Kai eksportas į ten sustojo, reikėjo laiko, kol prisitaikėme. Dabar, pavyzdžiui, rengiant Pieno strategiją buvo planuojama padvigubinti gamybą ir produkciją eksportuoti į Kiniją, kurioje dabar viskas sustojo. Jei planus būtume įgyvendinę, turėtume rimtų bėdų“, – aiškina Albertas Gapšys, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto ekspertas.
Jis pabrėžia, kad maisto pramonė ir žemės ūkis strateginė šaka ir, jei kils sunkumų, turėtų įsikišti Vyriausybė. Pavyzdžiui, dingus eksporto rinkoms gali tekti organizuoti intervencinius pirkimus. Be to, mūsų ūkiams ir perdirbėjams gresia ne tik koronavirusas. Dar nesibaigė Afrikinis kiaulių maras, prie pat sienų randamas paukščių gripas, kuris augintojams gali atnešti milžiniškų nuostolių.
Petras Puskunigis, Lietuvos žemės ūkio bendrovių asociacijos prezidentas sako, kad kol kas panikos nėra. Nors ūkininkai nerimauja, tačiau panikos nėra – visgi gaminamas maistas ir jo žmonėms reikės bet kokiomis aplinkybėmis. Tačiau asociacijos vadovas įvardina ir sritį, kuri gali nukentėti stipriausiai – pieno gamyba, nes ji labiausiai priklauso nuo eksporto.
Pačių ūkių padėtis šiandien pakankamai stabili.
„Jei koronavirusas užtruks tik 1 ar 2 mėn. pasekmės bus sąlyginai lengvos. Jei jis įsisiūbuos, pokyčius tikrai pajusime. Nėra šalies, kuri viską galėtų pasigaminti pati. Perdirbimui vien tik žemdirbiškos žaliavos per mažai. Reikia ir įvežtinių komponentų. Be to, mūsų žemės ūkis perteklinis ir dalį derliaus reikia išvežti. Jei sutriks logistika teks arba mažinti gamybą, arba tiesiog didinti lietuviškų produktų dalį pačioje rinkoje“, – apie galimas išeitis pasakoja A. Gapšys ir spėja, kad jei logistika pasaulyje sutriks ilgesniam laikui pas mus sutriks ne tik eksportas, bet ir importas.
Nukonkuravo bitininkus
Tačiau koronavirusas jau keičia ne tik eksportą, bet ir pačią gamybą. Pavyzdžiui, medus. Lietuvoje praeitas sezonas bitininkams buvo sudėtingas – dėl milžiniško importo iš Kinijos ir Ukrainos mūsų gamintojų sandėliai dar pilni, kaina kritusi ir vos padengia savikainą. Tačiau koronaviruso paplitimas gali netikėtai atlaisvinti naują nišą.
„Reuters“ rašo, kad Kinijoje bitės dėl žmonių keliavimo apribojimų praleidžia gėlių žydėjimo laikotarpį, šeimų skaičius mažėja, ir tai kelia rimtą grėsmę 300 tūkst. Kinijos bitininkų, taip pat atsiliepia medaus kiekiui ir derliaus, kuris priklauso nuo bičių apdulkinimo, kiekiui.
Kinijos apikultūros mokslų asociacija, pripažinusi nuostolius, kuriuos paskatino virusui suvaldyti skirtos priemonės, paragino bičių augintojus susisiekti su regionų valdžia, kad ši leistų jiems vykti pas savo bites.
„Kad ir kas nutiktų, nekelkite prieš save rankos“, – parašė asociacija po to, kai pietvakarinėje Kinijos Junano provincijoje nusižudė vienas bičių augintojas.
Kinija yra didžiausia medaus gamintoja pasaulyje – kasmet pagamina apie 500 tūkst. tonų medaus, tai sudaro apie ketvirtadalį pasaulinio medaus kiekio. Apie 100 tūkst. tonų medaus ji eksportuoja į Europą ir Jungtines Amerikos Valstijas.
Vis dėlto šiemet medaus produkcijos perspektyvos niūrios. Paprastai bitininkai šiuo metu jau rūpintųsi savo bičių kolonijomis, kad paruoštų jas abrikosų apdulkinimo sezonui Turpane (kovo mėn.), o vėliau gabentų jas į kriaušių sodus Korloje – antrame pagal dydį Sindziango mieste. Vėliau, gegužę, jo bitės turėtų rinkti garsiųjų raudonųjų datulių nektarą Žuočianghėje.
Tačiau šiemet, skundžiasi bitininkas, jis jau tris savaites atsilieka nuo grafiko.
Nerimauja pienininkai
Nerimauja ir mūsų pieno perdirbėjai.
„Kol kas perdirbėjai kainą žada padidinti 0,5 ct. už kilogramą, nes žaliavos trūksta. Kas bus toliau negalime spėti. Tikiuosi, kad patiems žaliavos gamintojams tiesiogiai virusas bėdų neatneš, tačiau perdirbėjai gali nukentėti“, – sako P. Puskunigis.
Daug rimčiau į šiuos reikalus žiūri pieno perdirbėjai.
Didžiausia lietuviškų sūrių importuotoja yra Italija, kenčianti dėl koronaviruso protrūkio šalyje. Italijos ekonomikos sulėtėjimas gali turėti neigiamų pasekmių ir lietuviškų pieno produktų pardavimams šioje šalyje, rašoma „Pieno centro“ pranešime.
Pasak pienininkų asociacijos „Pieno centras“ vadovo Egidijaus Simonio, Italijos šiaurinių regionų ekonomika jau pradeda justi neigiamas pasekmes – krovinių pristatymo sąlygos į karantino zonas sudėtingėja, o mažėjant turistų antplūdžiui, krenta ir maisto produktų paklausa.
„Tai pagrindiniai nerimą keliantys ženklai, dėl kurių lietuviškų sūrių pardavimai gali pradėti mažėti. Ir ne tik Italijoje“, – sako E. Simonis.
Grūdai
Pasak jo, Lietuvos pieno pramonėje sūriai yra strateginė eksporto prekė, o į Italiją išvežama daugiau kaip pusė visų eksportuojamų lietuviškų sūrių.
„Sūrių pardavimai užsienyje sudaro apie 40 proc. visos lietuviškų pieno gaminių eksporto vertės. Italijoje parduodamas kas antras kilogramas sūrio, skirto užsienio rinkoms. Italijos Lombardijos regionas, kuriame situacija dėl koronaviruso yra ypatingai sudėtinga, kaip tik yra didžiausias lietuviškų sūrių pirkėjas“, – aiškina E. Simonis.
E. Simonis įspėja, kad ne tik sūrių, bet ir kitų lietuviškų pieno gaminių – pieno miltų, išrūginių baltymų, grietinėlės – pardavimai gali mažėti ne tik Italijoje, bet ir kitose ES šalyse, į kurias išvežama beveik 80 proc. visų eksportuojamų pieno produktų.
„Dalį pieno produktų, kuriuos mes įsivežame, galėsime pakeisti savais ir atsikovoti dalį rinkos. Tačiau mes nežinome, kaip, jei liga įsibėgės, keisis gyventojų vartojimas ir ką reikės daryti su žaliavos pertekliumi. Dabar mes dalį pieno tiesiog įsivežame iš Latvijos ir Estijos. Karvę turi melžti kasdien. Kiaules, kai jos užauga, reikia skersti“, – tikslių receptų duoti nesiima A. Gapšys.
Kiek paprastesnis produktas grūdai. Tai biržinė prekė, kuri transportuojama laivais ir gali būti ilgai saugoma. Tarptautinė prekyba vargu ar sustos.
„Iš viruso uždirbs pramonė, parduotuvių tinklai, tačiau reikia pataikyti nišą. Žmonės perka daugiau, kainos kyla. Kai kurie tomis galimybėm naudojasi. Iš kitos pusės, prekybos grandinės trūkinėja ir tai bus dar vienas iššūkis. Pavyzdžiui, Afrikinis kiaulių maras, kai jis atėjo į Kiniją, Europos kiaulių augintojams atnešė aukso amžių“, – aiškina Arūnas Svitojus, Lietuvos žemės ūkio rūmų pirmininkas ir sako, kad mūsų bėda, jog mūsų kuriamos strategijos tik popierinės, kurios, kaip Pieno strategija, ar „Baltoji knyga“, parašoma ir padedama į lentyną. Prie realaus gyvenimo mes neprisitaikome.