Tendencijas jau parodė 2022 m. pasėlių deklaravimas, kurio duomenys baigiami analizuoti. Pagal juos, 8,5 proc. ūkininkų valdo apie 70 procentų naudmenų ir stambėjimas nesustoja. Apie tai ir kokios prognozės laidoje Delfi tema kalbėjomės su žemės ūkio viceministru Pauliumi Astrausku.
Nors kalbame apie vidutinius ir šeimos ūkius, mažus inovatyvius ūkius, tačiau realiai žemė kuo toliau, tuo labiau koncentruojasi vienose rankose.
„Jei žiūrėtume į mūsų ministerijos ataskaitą, kuri gilesnė nei anksčiau, matome kaip ūkininkai pasiskirstę pagal dydį ir amžių. Tuo labiau, kad problemų vis daugėja. Pavyzdžiui, dar nesibaigė pieno krizė ir matome, kad ateityje bėdų gali būti ir augalininkystėje“, – dėsto viceministras.
Virš 500 hektarų valdo 229 ūkiai. Tačiau, pasak P. Astrausko ne ūkių skaičių, o jų dydis lemia, kiek ūkiai valdo žemės ir gauna išmokų. 970 juridinių asmenų deklaruoja 13,7 proc. žemės ir jų valdomi plotai kiekvienais metais po truputį didėja.
Kitas pjūvis ūkiai iki 100 hektarų ir ūkiai virš 100 ha. Atsiskleidė įdomus vaizdas, kad pirmoje kategorijoje 112 tūkst. ūkininkų, o antroje 6 tūkst. ūkininkų, kurie valdo virš 100 ha. Pagal plotą, 5 proc. pareiškėjų deklaruoja 56 proc. žemės.
„Pamėginau dar sumažinti kartelę ir paėmiau dar žemesnę ribą – virš 50 ha. Matome, kad 8,5 proc. ūkininkų deklaruoja virš 70 proc. visų naudmenų. Šiuos skaičius reikia įvardinti. Vidutinis bendras ūkio dydis 24 hektarai“, – aiškina viceministras.
P. Astrauskas kaip pramoninius ūkius įvardina valdančius virš 500 ha ir tokių 529. Tai nėra daug, tačiau jie valdo 56 proc. visų naudmenų. Tai ne nuosava žemės, o deklaruota. Ji gali būti nuosava, nuomojama, valstybinė.
Maži ūkiai nyksta ne tik dėl to, kad jie netenka žemės. Viena iš esminių problemų demografija – amžius. Daugiau nei 28 tūkstančiai moterų ir 25 tūkstančiai vyrų, kurie valdo ūkius, virš 65 metų amžiaus. Tai reiškia, kad jie gana greitai trauksis iš šios veiklos. Tačiau jaunimo įsitraukimas į žemės ūkio sektorių menkas. Iki 29 metų yra tik 6 tūkst. ūkininkų.
„Jei imsime visą mastą, tai tikrai mažas jaunų žmonių įsitraukimas. Nėra kaitos. Sveika piramidė kai apatinė piramidės dalis – jaunimas – didesnė už vyresnių žmonių. Dabar ji apversta ir tai lemia ūkininkų pasitraukimą bei ateities problemas. Žemės ūkio ministerija Strateginiame plane numatė skatinti jaunuosius ūkininkus ir vidutinius bei šeimos ūkius. Šis planas pradėtas įgyvendinti tik šiais metais“, – aiškina P. Astrauskas.
Viceministras sako, kad prognozės nedėkingos. Iki 2031 m., nors Strateginiame plane numatytos skatinimo priemonės, pačio sektoriaus pakeisti nepavyks. Ūkininkų skaičius staiga nepradės didėti. Visame pasaulyje ūkiai stambėja ir tampa profesionaliais. Lietuva ne išimtis. Taikomos priemonės skirtos šią tendenciją sulėtinti.
„Reikia atskirti tuos, kurie eina į masinę gamybą, tokią kaip grūdinės kultūros, ir tuos, kurie augina retesnius gyvūnus ar užsiima sodininkyste ir daržininkyste. Kalbant apie javus, tai iš 100-250 hektarų galima pragyventi ir išlaikyti šeimą bei investuoti, kad išliktų rinkoje konkurencingas. Deja, stambėjimas šiame sektoriuje gali būti iki 10 kartų“, – sako P. Astrauskas.
Patys ūkininkai mato šiuos pokyčius ir toli gražu ne visi siūlo skubėti išsaugoti ekonomiškai negyvybingus ūkius.
„Lietuvoje tiek mūsų asociacija, tiek kitos siūlo atskirti ūkininkų ūkius, kurie gamina produktus ir yra PVM mokėtojai ir tiesiog valdos turėtojus, kurie taip pat gali pretenduoti į tiesiogines išmokas. Imant Lietuvos statistiką, iš 130 tūkst. deklaruojančių, apie 100 tūkst. turi iki 20 ha ploto ir dauguma jų nėra realūs ūkininkai. Iš jų tik koks 1000 sodininkai ar daržovių augintojai. Kiti pusiau natūriniai ūkiai, kurie laiko po vieną karvę, deklaruoja pievas ir patys išgeria primelžtą pieną. Jie vis tiek turės pasitraukti. Tačiau galima sutvarkyti registrą ir matytume kokia reali padėtis žemės ūkyje“, – dėlioja Saulius Daniulis, Lietuvos ekologinių ūkių asociacijos vadovas, pats ūkininkas.
Jis sako, kad bando teikti ir kitą reikšmingą pasiūlymą – ūkis neturi būti dalomas, kaip yra daugumoje Skandinavijos šalių. Jis gali būti tik paveldimas ar parduodamas kaip visuma. Pas mus dažnai vaikai, kai miršta tėvai, ūkius išdalina gabaliukais po kelis hektarus. Danijoje, pavyzdžiui, jei yra tėvo ūkis ir jį paveldi 10 vaikų, vienas iš jų ima paskolą ir nuperka šį objektą bei padalina ne žemę, o pinigus.
„Kai atskirsime valdos turėtojus ir realius ūkininkus, Lietuvoje matysime visai kitą statistiką ir sukuriamą vertę prekiniuose ūkiuose. Tačiau šių skaičių niekas nenori matyti ir pripažinti, kad hektare sukuriama vertė yra milžiniška. Dabar, kai statistika bendra, lengva deklaruoti, kad žemės ūkis vargsta, nes vidurkis skaičiuojamas su tais, kurie tiesiog deklaruoja pievas. Įdomu tai, kad būtent šių smulkiųjų pelningumas milžiniškas, nes pajamas jie gauna, o išlaidų jokių ir statistiką iškreipia“, – piktinasi S. Daniulis ir pripažįsta, kad vyksta globalizacija ir nori nenori stambėja net korporacijos. Augalininkystės ūkis, kuris augina kviečius ir valdo 20 hektarų išgyventi negali. Nes jo savininko darbo laikas realiai 4 dienos pavasarį ir 4 rudenį ir iš šios veiklos jis nori gyventi ištisus metus.
„Jie nori iš to gyventi, gauti paramas, čiulpti pinigus už nieką ir nieko negaminti. Laikas tai baigti“, – piktinasi S. Daniulis ir sako, kad nereikia nurašyti smulkiųjų. 5 hektarų daržovių ūkis išlaikys šeimą. Tačiau jei tokiam plote laikai tris karves, tai neprašyk paramų. Tiesiog tai hobis, kaip kitiems žmonėms laikyti kates ar šunis.
„Niekas nedraudžia turėti tokius ūkius, tačiau reikia suprasti, kad iš to nepragyvensi. Tai gali būti tik papildomas pajamų šaltinis šalia kito, samdomo, darbo. Nereikia mums išradinėti dviračio. Tokie žmonės nėra ūkininkai, nes iš to nepragyvena, o mes verkiame, kad ūkiai sparčiai nyksta. Kai buvo virš 200 tūkst. ūkių, tiesiog buvom pridarę nesąmonių – trihektarininkus pavadinom ūkininkais. Kai lietuviškos žemdirbiškos organizacijos trimituoja, kad Vokietijoje žmogus iš 30 ha ūkio pragyvena, jie sako netiesą. Jie visi turi papildomus darbus ir iš tokio ploto vokietis, olandas, ar švedas nepragyvena“, – dėsto S. Daniulis.
