– Kokias naujienas atneš šis planas?
– Naujiena ta, kad šis planas iš vis yra. Mes, Europos Parlamente (EP) svarstydami visų šalių planus, matėme pavojų, kad gali nutikti taip, jog ES atsiras 27 skirtingos Bendrosios žemės ūkio politikos ir ūkininkavimo sąlygos atskirose valstybėse labai skirsis.
Kitas niuansas – Europos Taryba norėjo daug laisvės, EP nusileido, nes atskiros valstybės reikalavo didesnio lankstumo ir dėl to BŽŪP bus įgyvendinta dviem metais vėliau, nei turėtų. Iš kitos pusės, SP kiekviena šalis galėjo koreguoti pakankamai daug. Jos galėjo jį pakreipti į žemdirbystę, ekologiją, našumo didinimą. Kai visa tai svarstėme niekas negalėjo net susapnuoti karo ir energetinės krizės, to, kad kils baimė dėl bado pasaulyje. Kai SP jau buvo praktiškai sukurti, valstybės narės padarė namų darbus ir juos pradėjo teikti, paaiškėjo, kad juos reikia keisti, jog politika nepakenktų gamybai bei vartotojams. Tikslas buvo aprūpinti europiečius įperkamais ir kokybiškais maisto produktais.
– Kokias problemas pamatėte, kai svarstėte įvairių šalių Strateginius planus?
– Atskirai pagal valstybes mums SP niekas nepristatinėjo, tačiau buvo atsisakyta kai kurių reikalavimų, kurie mažina gamybą – atstumų, pievų atstatymo – ir planai grąžinti šalims tobulinti. Lietuva taip pat ir kitos valstybės sėdo su jais dirbti iš naujo. EK mums pristatinėjo planus, tačiau atsisakė įvardinti koks SP kurios šalies.
– Tačiau žinote Lietuvos planą, kaip jis atrodo?
– Man buvo didžiausia nuostaba, kad Lietuvoje SP buvo labai sunkiai derintas tarp ministerijos ir ūkininkų. Nebuvo noro sėdėti kartu ir atsirinkti priemones, kurios duotų didžiausią naudą žemdirbiui ir vartotojui, kad ūkininkas galėtų gaminti mažiausiomis sąnaudomis, o vartotojas pirktų maistą pigiau. To pas mus pasigedau.
Aš pats sakiau ūkininkams – susivienykite ir turėkite bendrą poziciją. Dabar, kai vienai organizacijai vienas punktas tiko, kitai netiko, ministerija galėjo manipuliuoti ir pasirinkti tai, kas tinka jai, o ne žemdirbiams.
– Naujovė ekoschemos, kaip jos atrodo iš Briuselio?
– Mes devynis metus žemdirbius vertėme užsiimti žalinimu ir žmonės per tą laiką pramoko laikytis šių taisyklių. Dabar staiga pakeitėme taisykles ir principus. Jei nori, gali nedalyvauti, bet negausi trečdalio paramos. Tai buvo smūgis visiems. Siūliau paieškoti tokių ekoschemų, kurios nebūtų labai brangios, tačiau duotų naudą ir ūkininkui.
Tai gali būti įsėliai, naujų technologijų taikymas ir pan. Mes EK labai spaudėme, kad jie padarytų sąrašą galimų ekoschemų, kurias galėtų atsirinkti ir taikyti valstybės narės. Iš pradžių Komisija kaip ir norėjo padaryti privalomas visiems ekoschemas, po to planavo rekomendacinį sąrašą, tačiau galų gale viską paliko valstybės narėms.
Instrumento patikrinti, kaip jos veiks neturime. Tik gyvenimas parodys, kaip jos veiks iš tiesų. Mano nuomone, Lietuva labai „nusismulkino“, pasirinko apie 20 ekoschemų, po to, mano žiniomis, liko 9. Suprantu, kad didelis sąrašas tarsi neblogai, tačiau ūkininkas tada būna supančiotas ir paprastam žmogui tai labai sudėtinga. Jam įsigilinti į visus niuansus sunku.
– Ar galima sakyti, kad ši BŽŪP periodas bus sudėtingiausias iš visų buvusių?
– Anksčiau reikalavimai buvo panašūs, tik skyrėsi išmokos. Grįžtant į praeitį, tai mes patys neužsitikrinome to, kad išmokos būtų kuo greičiau suvienodintos. Tai buvo mūsų noro įstoti į ES kuo greičiau pasekmė.
– Ar dabar pagal išmokas hektarui skirsimės nuo vokiečių ir olandų?
– Geroji šio laikotarpio žinia, kad mes gavome trečdaliu išmokų daugiau nei anksčiau. Jei iki šiol vidurkis, lyginant su senosiomis šalimis, siekė 65 proc., dabar 80 proc. Tačiau visgi dar nesame vidutiniai europiečiai. Nebent galime guostis, kad Latvijoje ir Estijoje dar blogiau.
Bloga žinia – sumažėjo lėšos kaimo plėtrai. Tačiau ES pagal taisykles valstybė narė tiek pat pridėti prie kaimo plėtros lėšų iš savo nacionalinio biudžeto, tik Lietuva to nenori daryti. Turtingesnės šalys taip elgiasi ir ūkininkai gauna papildomą paramą vadinamam Antrajam ramsčiui. Tai investicijos, pagalba jauniesiems ūkininkams. Tačiau, pavyzdžiui, jei anksčiau ekologiniai ūkiai buvo remiami iš Antro ramsčio, dabar galima juos remti iš abiejų. Jei pridėtume savo lėšų, tai kaimas pajaustų realią paramą.
Imkim „Leader“ programą – tai 6 proc. iš visų Antrojo BŽŪP ramsčio pinigų. Kai lėšos sumažės, sumažės ir parama, todėl bendruomenės gaus mažiau.
Be to, Lietuva, kaip ir kitos šalys, gavo vadinamą atsigavimo fondą – SRF. Lietuva žemės ūkiui praktiškai nieko nedavė, o kitos šalys davė.
Sudėjus viską, mūsų parama bus mažesnė ir nutiks taip, kad menks sritys, reikalaujančios didelių investicijų bei darbo, kaip gyvulininkystė. Jei nėra atskiros paramos schemos, negali uždirbti pinigų, kam reikia kankintis? O plečiasi tokie ūkiai, kaip augalininkystė, kur net nereikia ištisus metus būti ūkyje. Jei nėra gyvulininkystės prasidėda ir aplinkosauginės problemos. Lietuva užaugina šešis kartus daugiau grūdų nei mes suvalgome. Tokie ūkiai netvarūs. Savininkas mieste kažkuo užsiima, o jo žemę dirba samdyti žmonės. Ateities tokiems ūkiams nematau. Jie dirbs žemę tol, kol apsimokės.
– Kokia viso žemės ūkio ateitis, nes ūkių sparčiai mažėja?
– Ūkių mažėja, tačiau jie stambėja, dirbamos žemės plotai didėja. Plečiasi augalininkystės ūkiai. Dėl ir išmokos didės ne trečdaliu, bet maždaug 10-12 proc., nes jos išdalinamos vis didesniam plotui.
Dabar svariausia, kaip bus įgyvendintos visos paramos priemonės. Jei jos bus įgyvendintos ūkininkų ir vartotojų labui, viskas bus gerai. Jei nusvers gamtosauginiai prioritetai, ūkiai toliau trauksis.
– Kokie kitų ES šalių prioritetai?
– Jei imsime Vakarų šalis, jie nori kuo daugiau žalumo ir ekologijos, nes jie jau dirba praktiškai kiekvieną sklypelį, kurį turi. Rytų Europos šalys nori plėsti gamybą, nes, kaip ir mes, dar turi daug nedirbamos žemės. Tačiau vakariečiai naudoja 3-4 kartus daugiau trąšų, 2-3 kartus daugiau pesticidų nei lietuviai ir EK pasiūlymai mažinti augalų apsaugos priemonių naudojimą nesąžiningi. Mes kur kas sunkiau galėsime kovoti su ligomis ir piktžolėmis. Jie mažins nuo kelių kilogramų, mes nuo kelių šimtų gramų. Tapsime nekonkurencingais.
Tačiau Lietuvos bėda, kad, pavyzdžiui, neleidome mišrių ekologinių ūkių ir daug žmonių pasitraukė iš šios srities, o dabar, kai leisime tokį modelį, kai dalis tradicinio ūkio galės tapti ekologiniu, grįžti žmonės nenori. Taip saugojome išmokas. Prancūzijoje to nebuvo, nes čia yra vartotojas.
– Kaip dabar atrodo mūsų ūkininkų organizacijos?
– Tarp jų yra skirtingų poreikių ir tikslų narių. Didelių ir mažų ūkių interesai skirtingi. Grūdininkai ir pienininkai galbūt niekada nesusitars, nes interesai skirsis. Interesų suderinimui ir atstovavimui sukurti Žemės ūkio rūmai. Tikslas buvo, kad jie visus atstovautų vienodai ir sąžiningai. Tačiau iš šalies toks įspūdis, kad jie tapo labiausiai valdžiai pataikaujančia organizacija. Mums tokios ūkininkus atstovaujančios organizacijos sukurti nepavyko, nors kiti europiečiai sugebėjo. Kiek stipresnė buvo Lietuvos ūkininkų sąjunga, tačiau kai pasikeitė vadovams, galbūt reikia laiko, kol vėl įgaus jėgą.
Šio sektoriaus interesus ginti būtina, nes žemės ūkis gauna trečdalį visų ES paramos lėšų. Liūdna, kad ir Europoje mūsų žemdirbius atstovauja kelios organizacijos, nors turėtų būti viena. Tačiau tarpusavyje jos nesusitaria. Žemės ūkio ministerijai tai labai patogu.
Kitas dalykas, kad ŽŪR daugybę metų gavo milžiniškus pinigus skatinti kooperacija ir nieko nepadarė. Tai nedovanotina. Jei ir skatino, tai ne gamybinę kooperaciją, tik siekį sukoncentruoti žaliavą ir parduoti, bet ne perdirbti. Negalime dėl visko kaltinti vien valdžios kai patys savimi nesirūpinam. ES kooperuoti ūkininkai virš 80 proc.
Pavyzdžiui, Lietuvoje virš 100 tūkst. miško savininkų ir nėra jokių kooperatyvų. Dauguma mūsų mišką arba iškerta, arba jame nieko nedaro. Austrai savo turtą patikėję kooperatyvams ir šie tiesiog perveda pinigus už gautą pelną.
– Ačiū už pokalbį.