Apie tai, ko reikia, kad išgyventume prarasdami stambius pirkėjus ir kaip atrodome pasaulyje kalbamės su Robertu Lapinsku, „Agrorodeo“ generaliniu direktoriumi.
– Kas šiandien mūsų eksporto rinkose diktuoja kainas?
– Mes turime prisitaikyti prie rusų nustatytos kainos ir konkuruojant įvertinti keletą faktorių. Pavyzdžiui, kaip toli reikia plukdyti javus. Iki Vakarų Afrikos mūsų ir jų transporto išlaidos vienai tonai skiriasi tik 1 ar 2 USD. Tačiau Rytų Afrikoje mes konkuruojame labai sunkiai, nes turime kainą nuleisti 5-8 USD/t, kad galėtume dalyvauti konkursuose. Todėl daugiau stengiamės dirbti Vakarų Afrikoje. Šiemet mus gelbėjo Alžyras, nes Prancūzijoje, tradicinėje tiekėjoje, kviečiai neužderėjo.
– Kaip sekasi Saudo Arabijoje. Ji buvo viena iš pagrindinių rinkų?
– Šalis pakeitė standartus ir rusiški kviečiai ten gali būti lengvai parduodami. Seniau konkuruodavome su lenkais ir vokiečiais ir transporto kainos buvo vienodos tiek jiems, tiek mums. Šią šalį rusai iš mūsų atėmė, nes ten turime parduoti 7 USD/t pigiau, kad laimėtume pirkimo konkursus. Jiems nuo Juodosios jūros uostų tiesiog kur kas arčiau nei mums. Paskutinį konkursą, laimėjome tik dėl to, kad agresyviai pardavinėjome. Mums tonos nuvežimas kainavo 28 USD, jiems 20,5. Tai milžiniškas skirtumas.
Į Saudo Arabiją per metus eksportuojame virš 2 mln. t grūdų iš Baltijos ir aplinkinių šalių. Iš Lietuvos nuo 700 tūkst. t iki 1,4 mln. t., kartais ji sudarydavo pusę mūsų grūdų eksporto. Prieš keletą metų, kol nebuvo sankcijų, mūsų gelbėtojas buvo Iranas, į kurį veždavome 1-1,2 mln. t. Į ten neveždavo rusai ir galėjome parduoti sąlyginai brangiai. Dabar į ten gabenti derliaus negalime.
– Kur eisime praradę šiuos pirkėjus?
– Be Alžyro daug dirbame su Nigerija, Pietų Afrikos Respublika. Nors iki šiol neveždavome į tokias šalis kaip Marokas, pradėjome analizuoti, kaip ten parduoti. Tačiau tai ypatingai pigių grūdų pirkėjai. Geografija, kur galima parduoti lietuvišką derlių, nėra labai didelė.
– Tai skambutis, kad ūkininkams reikia ieškoti naujų kultūrų?
– Mūsų ūkiai stiprūs, tačiau jiems reikia dar tobulėt, nes grūdai nėra ypatingai geros kokybės. Lietuvoje registruota iki 60 kviečių veislių ir visada parduodamas kokteilis iš skirtingų veislių, kurios turi skirtingas savybes. Uostuose į laivus pilamas šimtų ūkininkų derlius. Prieš porą metų turėjome daug pretenzijų, kad mūsų atvežtas derlius netinka kepiniams, nes sumaišius daugybę veislių nepavyko pasiekti reikalaujamo standarto ir malūnininkams tai peilis į nugarą. Rusijoje ta pati veislė sėjama tūkstančiuose hektarų. Mūsų javai buvo paklausūs prieš 5 ar 10 metų, kai dominavo vokiškos veislės.
– Kaip šiandien Lietuvoje formuojama kaina ūkininkams?
– Ji priklauso nuo rusų ir ukrainiečių kainos, kurią jie moka saviškiams. Jie išveš 55 mln. t. Mes iš Lietuvos 4 mln. t. Kiekis nusako viską. Negalime būti šalimi, į kurią orientuosis visas pasaulis ar bent regionas. Taip pat negalime remtis vien tik į MATIF biržos kaina Prancūzijoje. Ten skelbiama reali kaina prancūzui, kuris gali atvežti kviečius į Ruano uosto sandėlius. Lietuvis į šiuos sandėlius negali gabenti savo derliaus, nes gauti vadinamųjų sandėliavimo sertifikatų nepavyks. Mes bandėme.
– Ūkininkai sako, kad kainos mažinamos, nes derlius didelis, bankai neskolina ir supirkėjams trūksta lėšų...
– Absurdas. Pinigų yra tiek, kiek yra. Jei sugebėdavome išvežti 4 mln. t javų, išvežime ir 6 mln. t. Klausimas kitas – ar mes fiziškai sugebėsime per Klaipėdos uostą išvežti užaugintą kiekį. Mūsų skaičiavimu, Lietuvoje turime 6,5 mln. t javų ir aliejinių kultūrų perteklių. Milijoną tonų iš šio kiekio išvešime per Rygos uostą. Likęs keliaus per pajūrį. Tai reiškia, kad per mėnesį turėsime krauti ne mažiau kaip 550 tūkst. t. Uosto galimybės tai leidžia, tačiau viskas turi suktis kaip šveicariškas laikrodis. Laivai turi atplaukti laiku, nebūti po savaitę trunkančio lietaus ir vėtrų, ūkininkai parduoti derlių.
Parduoti grūdus ne taip lengva, kaip visi įsivaizduoja. Be to, ūkininkai nori gauti 4–5 USD/t daugiau nei yra jų reali vertė eksporto rinkose. Nesiskundžiu, pragyventi galima.
– Tačiau šį sezoną pasitraukė keli gana dideli prekybininkai grūdais, konkurencija turėjo sumažėti.
– Išėjo ne pačios stipriausios įmonės. Konkurencija kaip buvo, taip ir liko. Mūsų bendrovė šį sezoną parduos apie 2 mln. t. Tiek leidžia paskolų limitai, kuriuos išdavė bankai. Mes dirbame ne tik Lietuvoje. Pavyzdžiui, pernai nuo vasario dirbome Vokietijoje ir Lenkijoje, nes dėl prasto derliaus pas mus grūdų jau nebuvo. Viena šalimi apsiriboti negalime.
– Kalbate apie daug sunkumų ir pokyčių – sektoriaus laukia rimtos bėdos?
– Ne, nes mes turime puikią geografinę padėtį. Iki uosto iš tolimiausio šalies krašto keli šimtai kilometrų. JAV ar Rusijoje tūkstantis kilometrų. Jie transportui skiria 30–40 eurų tonai, mes iki 10 eurų. Tai didelis pranašumas. O gamybos savikaina pas mus apie 110 EUR/t, uoste apie 120 EUR/t. Tai labai žema kaina. Juokauju, kad jei reikės atsisakyti grūdų, tai mes krisime priešpaskutiniai, po to rusai. Kurių savikaina uoste kol kas žemesnė. Jų gamybos savikaina apie 60 USD ir reikia pridėti transportavimą 40 USD iki uosto. Tačiau mes šiandien prarandame konkurencingumą dėl USD pigimo ir euro stiprėjimo.
Ūkininkai jau eina teisingu keliu. Reikia atsirinkti populiariausias veisles, kad nebūtų „kokteilių“. Patys ūkiai pakankamai gerai išvystyti. Trūksta tik perėjimo į prekinius ūkius, kad patys ūkininkai savo kieme sugebėtų apdoroti javus, paruošti iki eksportinių reikalavimų ir juos sugebėtų saugoti keletą metų, kad galėtų realizuoti esant geriausiai kainai. Dabar daug žemdirbių derlių veža į elevatorius ir javus priduoda kaip nekondicinę prekę, kurią reikia apdoroti. Čia ir yra ta vieta, kur žemdirbių uždarbis gali reikšmingai padidėti.
Bėda, kad pas mus ūkininkai dar užsiima savotiška veikla. Šiemet aptikome, kad keli ūkininkai užsiima javų drėkinimu ir tai daro vilkikuose derlių veždami į uostą. Įsivaizduokite, laive temperatūra pakyla iki 30 laipsnių ir javai, į kuriuos pripilta vandens, tiesiog sugenda. Žemdirbys uždirba, geriausiu atveju, kelis šimtus eurų, o visai industrijai metamas šešėlis. Kitas atvejis, kai derlius buvo didelis ir žmonės jį pylė laukuose. Apačioje grūdai supelijo. Šituos pelus 10 cm sluoksniu klodavo vilkikų dugne, ant viršaus pylė gerus javus tikėdamiesi, kad uoste to nepastebės. Kartais, kai matai tokius veiksmus, liūdna. Jie kenkia visai bendruomenei, ne tik prekybininkams.
– Kokia kitų šalių derliaus savikaina?
– JAV ir ES savikainos gana aukštos. Prancūzo ar vokiečio kviečių savikaina „ūkininko kieme“ 150–160 EUR/t. Konkuruoti jiems nelengva, nes priklauso nuo išmokų. Tokia savikaina priklauso nuo labai brangios žemės kainos. Pas mus teisinga žemės kaina grūdų auginimui būtų apie 5 tūkst. EUR. Kitaip, jei imsi iš bankų paskolą jai pirkti, niekada neatsipirks. Vokietijoje 30 hektaras tūkst. EUR. Tačiau tai buhalterinis skaičius. Jei planuotum ten pirkti žemę, ūkininkavimas ekonominės prasmės neturi. Tačiau jei tai kelintoje kartoje paveldimas ūkis, pelningumas didelis.
JAV daugumoje valstijų derlingumas tik iki 4 t/ha, nes jį didinti nėra prasmės – tam reikėtų investuoti pakankamai daug. O po to derlių dar reikia tūkstantį mylių kanalais plukdyti iki uostų. Tenykščių ūkininkų uždarbis nėra labai didelis. Uždarbis iš hektaro aukštas tik Ilinojuje ir Ajovoje, kur 11–12 t iš hektaro auginami kukurūzai ir vietoje stovi etanolio gamyklos, kurios subsidijuojamos. Kituose kraštuose gyvena gana sunkiai. Kanzase žemė kainuoja iki 3 tūkst. USD už hektarą. Tai ir atsakymas, koks rentabilumas.
Išskirtinumas Brazilija. Konkuruoti su šalimi, kuri viename hektare per metus augina du derlius negali niekas. Dabar jie kulia pupas ir sodina kukurūzus, kuriuos parduos balandį.
– Ačiū už pokalbį.