Įgyvendinant įsipareigojimus ES, Lietuva planavo vienam ūkio subjektui nustatyti išmokų ribas – 150 tūkst. eurų. Plačiau apie tai čia.
Žemės ūkio ministerijos duomenimis 5 proc. didžiųjų ūkių susirenka 50 proc. visos paramos. Visgi mėginimas pakeisti šią proporciją ir didesnę dalį skirti mažiesiems tos pačios ministerijos buvo tyliai numarintas. Neįgyvendintas pasiūlymas būtų paveikęs apie 30 pareiškėjų, tarp jų ir valdančiosios Lietuvos valstiečių ir žaliųjų partijos lyderį Ramūną Karbauskį kaip fizinį asmenį. Skaičiuojama, kad iš stambiausių ūkininkų per 2 metus būtų buvę atimta apie 1 mln. eurų tiesioginių išmokų.
„ES jau kalbama, kad Europoje 20 proc. didžiųjų ūkių pasiima 80 proc. visos paramos ir šį procesą reikia keisti. Diskutuojama, kokios ribos turi būti. Įvardinamos sumos 60–100 tūkst. eurų. Kiekviena šalis narė nusprendžia, kokia riba jai reikalinga. Pas mus buvo nuspręsta riba laikyti 150 tūkst. eurų. Tvarka buvo patvirtinta ministro įsakymu ir nežinau kodėl vėliau buvo panaikinta. Tenka apgailestauti, kad taip atsitiko“, – aiškina Andriejus Stančikas, Seimo kaimo reikalų komiteto pirmininkas ir sako, kad diskusijų, jog moduliacijos verta atsisakyti nebuvo. Ministerija sprendimą priėmė vienašališkai.
„Turime įvertinti tai, kokį istoriškai susiklosčiusį ūkį turime. Didžiausią pridėtinę vertę kuria gyvulininkystės ūkiai. Moduliacija neturi būti taikoma atlyginimams ir taip būtų sukuriama kuo didesnė pridėtinė vertė. Augalininkystės ūkiams, kur darbuotojų nėra, jis turi būti taikomas“, – savo poziciją dėsto Kazys Starkevičius, Kaimo reikalų komiteto narys.
A. Stančikas aiškina ir kodėl moduliacija nebuvo apibrėžta įstatymu – jei „lubos“ būtų nustatytos įstatymu, kurį keisti gali tik Seimas, vėliau galėjo iškilti sunkumų jei ES pakeistų sumas. Kiltų teisinė kolizija ir vėl reikėtų Seime keisti įstatymus.
„Vardan teisingumo moduliacija turi būti. Stambių ir labai stambių ūkių pajamos didelės ir dėl masto jie ekonomiškai kur kas stipresni už mažuosius. ES lėšos reikalingos smulkiesiems, kuriems ir atiteks pinigai, likę po moduliacijos“, – aiškina S. Stančikas ir įvardina kodėl reikia remti mažuosius, kurie kuria kur kas mažesnę pridėtinę vertę, nei didieji. Reikia spręsti socialines problemas, kad kaimas nenyktų.
„Praktika rodo, kad smulkių ūkių šeimininkai pajamas visgi turi gauti kitur, ūkininkavimas tik papildomos pajamos, kurios bus amortizatoriumi jei prarasi darbą ir nereikės tiesti rankos į pašalpas. Tai populiaru daugelyje šalių ir į tai nukreipta regioninė politika“, – aiškina A. Stančikas ir pabrėžia, kad moduliacijos tvarka kuri galiojo pas mus, buvo labai liberali ir nebūtų smogusi didiesiems ūkiams. Politikas sako, kad reikėjo eiti išmokų mažinimo linkme, tuo pačiu nepamirštant, kad sunkiais laikais paramos ir pagalbos reikia ir didiesiems, tam, kad jie nežlugtų.