Portalas 15min.lt skelbė, kad veikla šiuose plotuose Sofijos Markauskienės vardu deklaruojama Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA), nurodant, kad žemė nuomojama. Už tai S. Markauskienei per ketverius metus buvo išmokėti 1424 eurai išmokų.
Ekspertai kalba, kad šioje situacijoje reikėtų ir tarnybų, kurios leido deklaruoti žemę, nors nebuvo pateikta jokių tai patvirtinančių dokumentų, atsakomybės.
„Ministras pasielgė teisiškai gal ir nelabai korektiškai, tačiau Lietuvoje šiandien tai visiškai įprasta praktika. Mes, ūkininkai, dažnai dirbame mažesnius sklypelius, kurių savininkai nežinomi. Kai žmonės atsiranda, su jais tariamės“, – aiškina Saulius Stirna, Lietuvos ūkininkų sąjungos Kaišiadorių skyriaus pirmininkas, pats dirbantis 600 ha.
Atsakymas feisbuke
Žemės ūkio ministras į kaltinimus atsakė savo feisbuko paskyroje, kur teigia, kad niekada „neužgrobėme“ jokios kitų savininkų žemės. Man ir mano šeimai nuosavybės teise nuo 1990-ųjų metų priklauso 23 ha žemės. Niekada daugiau jos nepirkome ir „neužvaldėme“.
„Mano mama S. Markauskienė Trušeliuose ūkininkauja nuo 1990-ųjų. Per 27 metus situacija čia labai pasikeitė – pieno ūkis atsidūrė Klaipėdos priemiesčio plėtros zonoje. Kaimynystėje intensyviai formuojami sklypai gyvenamųjų namų statyboms. Žemė perkama ir parduodama, keičiasi savininkai.
Šiandien mamos ūkyje yra 68 karvės ir apie 30 prieauglio. Akivaizdu, kad nuosavos žemės net ir tokiam vidutiniam pieno ūkiui išlaikyti – nepakanka, todėl didžiąją dalį dirbamos žemės tenka nuomoti. Su žemės savininkais visada yra tariamasi arba dėl nuomos arba dėl panaudos. Abu šie būdai yra galimi. Tačiau dėl to, kad daugelis žemės savininkų planuoja parduoti žemę arba vykdyti statybas, jie tiesiog nenori prisiimti ilgalaikių įsipareigojimų, todėl mamai, dažniausiai žodiškai sutarus, leidžiama dirbti žemę tik iki žemės pardavimo arba statybos pradžios. Tiesa ir tai, jog pačiam žemės savininkui nerodant iniciatyvos, jį surasti yra kone detektyvo darbas, nes jokia valstybės institucija neteikia konkrečios informacijos apie sklypo savininką ar jo asmeninių duomenų.
Kalbant apie konkrečią portalo 15 min.lt aprašytą istoriją su žemės savininku Ramučiu Lėliu, pamenu 2014 metus, kuomet nuolat dirbau mamos ūkyje. Vieną dieną sužinojau, kad prie pat mūsų ūkio bus atliekami matavimai žemės nuosavybės grąžinimui. Matavimo metu savininkų pasiteiravau ar galėčiau jų žemę dirbti. Jie sutiko, tačiau negaliu garantuoti, kad tarp jų buvo ir R. Lėlys ar kitas jo šeimos atstovas.
Bet kokiu atveju 1,0640 ha ir toliau priklauso R. Lėliui ir niekas jos nei “paėmė”, nei “užvaldė“. Šiandien ši žemė yra prižiūrėta ir sutvarkyta. Jos būklė yra geresnė nei buvo 2014 metais. R Lėlys išvengė papildomų išlaidų už jos priežiūrą arba baudų už apleistą žemę. Taip, galbūt galėjome jos nedirbti, tačiau iš tiesų, būtų gana sudėtinga 5 ha lauke palikti 1 ha “salą” ir rizikuoti galimu piktžolių plitimu dėl apleisto ploto.
Beje, R. Lėlio sklypas yra vos 50 m atstumu nuo mamos sodybos. Aplinkui daugiau ūkininkų nėra, todėl jis tikrai žinojo kas tą žemę dirba, tačiau per 4 metus niekada nebuvo nei užėjęs, nei perspėjęs, kad nedirbtume jo žemės arba sudarytume rašytinę nuomos sutartį.“, – rašoma ministro socialinio tinklo paskyroje.
Sankcijos dažnos
Dabar dėl gautų išmokų už šią žemę. Svarbiausias dalykas - žemės savininkui už tai, kad jis turi žemę, bet ji yra nedirbama, išmokos nemokamos. Išmokos yra mokamos tik už tai, kad žemė yra dirbama, auginami pasėliai ir jie yra geros būklės. Deklaruojant pasėlius ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai (NMA) atliekant deklaravimo patikrą yra žiūrima ar teisingai deklaruotos auginamos kultūros ir atitinka deklaruoti plotai. Jeigu klaidų nėra, mokamos tiesioginės išmokos. Jeigu tą pačią žemę deklaruoja du ūkininkai, arba žemės savininkas pareiškia pretenzijas, kad nėra davęs sutikimo dirbti jo žemę ir deklaruoti, pareiškėjui taikoma sankcija (bauda). Šiuo atveju, jeigu R. Lėlys neatsiims savo pretenzijų, ūkininkei S. Markauskienei bus pritaikyta sankciją, kurią ji privalės sumokėti.
Kasmet Lietuvoje pritaikoma „šimtai“ sankcijų ūkininkams už įvairius pasėlių deklaravimo reikalavimų neatitikimus. Ši problema išlieka aktuali daugumai Lietuvos ūkininkų, nes Lietuvoje nuosavybės teisę ūkininkai turi tik apie 40% dirbamos žemės, likusi 60% - nuomojama. Todėl įvairių nesklandumų tikrai būna daug. Pavyzdžiui, nereti atvejai, kai žemės savininkas neva „leidžia“ ūkininkui dirbti žemę, tačiau NMA deklaruoja pats, nes taip jis gauna gerokai didesnes išmokas, nei gauna ūkininkas, mat už pirmuosius 30 ha mokamos didesnės išmokos.
„Pagal galiojančią praktiką, seniūnijų darbuotojai, kurie priima paraiškas deklaravimui, paprastai patikrina, ar tam yra pagrindas, ar yra galiojančios nuomos sutartys. Kaip buvo šiuo konkrečiu atveju turėtų išsiaiškinti atsakingos institucijos“, – aiškina korporacijos „Matininkai“ prezidentas Kęstutis Kristinaitis.
Ekspertas sako, kad jei žemę be jokio susitarimo galėtų deklaruoti ir gauti už jį išmokas galėtų bet kas, nebūna.
„Pagrindo mokėti išmokas „mano pageidavimas“ nebūna. Seniūnijos specialistas, priimantis deklaracijas atsakingas paprastai remiasi nuomos sutartimis. Žodinė sutartis galima, tačiau deklaruojančius tarnybos privalo priversti deklaruojančius žodžius paremti dokumentais, nes kitaip bus chaosas“, – sako K. Kristinaitis ir stebisi, kad palikta landa pateikti deklaraciją be rašytinės sutarties.
Jei randa, tai dirba
Ūkininkai praktikai taip preciziškai į teisę ir sutartis nežiūri.
„Mes, ūkininkai, išmokas gauname už tai, kad gaminame žemės ūkio produkciją. Žemės savininkai keičiasi gana dažnai. Mokant išmokas niekur nerašoma, kad jis turi būti sudaręs sutartį. Tiesiog yra reikalavimas, kad ūkininkas turi deklaruoti naudmenas“, – aiškina S. Stirna.
Jis pateikia ir pavyzdį. Kai kurių sklypų bendrasavininkų keletas. Paprastai sutartis sudaroma su vienu.
„Aš pats dirbu kelis sklypelius, kuriuos gavau naudotis už tai, kad išpjoviau ten sužėlusius krūmus. Be to, gan dažnai praktika, jei šalia ūkininko sklypo yra apleistas keliolikos arų sklypas, kurios savininkas nežinomas, šį laukelį išdirba. Kai atsiranda savininkas, su juo deramasi“, – apie paplitusią praktišką aiškina S. Stirna.
Paprastai tokie bešeimininkiai būna iki hektaro dydžio sklypai, paprastai netoli gyvenviečių, arba kai hektarą paveldi keletas vaikų. Kai kurie žmonės net nenori pasirašyti sutarties. Tiesiog leidžia dirbti. Bėgant laikui žodis gali būti traktuojamas įvairiai.
„Taip, galbūt neturėtume teisiškai elgtis, tačiau tai įprasta praktika“, – aiškina ūkininkas.