Idėja atgaivinti kiaulininkystę tuo metu, kai kiaulių augintojai gąsčioja dėl daugiau nei pusę Lietuvos jau apėmusio ir toliau sparčiai Žemaitijos link plintančio afrikinio kiaulių maro, daug kam atrodo pernelyg didelis iššūkis.
Ketina investuoti į kiaulių kompleksą
Tačiau kai kam tai – gana patraukli idėja, kuriai įgyvendinti reikėtų ne tik drąsos bei ryžto, bet svarbiausia – strateginio valdžios palaikymo ir paramos.
Rokiškio rajono javų augintojas Ričardas Valiulis vienareikšmiškai pritaria tokiai idėjai gaivinti kiaulininkystę. Jis pats yra pasiryžęs investuoti į vieną kiaulininkystės kompleksą, veda derybas dėl jo įsigijimo.
„Draudimo bendrovės nenori apdrausti verslo, nes bijo rizikos dėl afrikinio kiaulių maro, o be draudimo bankas neduoda kredito“, – apie sunkumus kalbėjo naują verslą plėtoti sumanęs ūkininkas.
Grūdų augintojas pasigenda valdžios strateginio požiūrio į šį sektorių. „Bet kuriam vienam ūkininkui pradėti vystyti kiaulininkystę yra labai sunku. Bet jeigu būtų konkreti ir lengvai prieinama parama, atsirastų ir daugiau augintojų, kurie augintų kiaules“, – DELFI teigė ūkininkas.
R. Valiulis aiškino, kad grūdų eksportas nėra geriausia išeitis. Kur kas naudingiau būtų juos sušerti gyvuliams ir kurti didesnę pridėtinę vertę. „Norėčiau auginti 6000 kiaulių, išaugintus grūdus panaudočiau pašarams, žinoma, juos apdoročiau termiškai, kaip ir priklauso laikantis visų biologinės saugos reikalavimų“, – planais dalijosi ūkininkas.
Grūdus išvežame, kiaulienos atsivežame
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto (LAEI) Produktų rinkotyros skyriaus vedėjas Albertas Gapšys ragina stiprinti kiaulininkystės sektorių, kuris neaprūpina šalies vartotojų vietoje išauginama kiauliena. Dabar į mūsų rinką įvežama daugiau nei pusė suvartojamos kiaulienos. Prisiminus tarpukario metus, kai Lietuva garsėjo bekonų eksportu į Europą, tokia statistika bado akis.
LAEI ekspertas siūlo pasinaudoti sunkumais dėl plintančio afrikinio kiaulių maro ir prašyti Briuselio paramos modernioms kompaktiškoms kiaulių fermoms, kuriose būtų įdiegtos efektyvios biologinės saugos priemonės, statyti.
„Mūsų kiaulių sektorius yra visai nubaigtas. Galėtume pasinaudoti esamomis nepalankiomis aplinkybėmis ir pasistengti atgaivinti kiaulininkystę. Nereikia kurti didelių kompleksų, o orientuotis į nedideles modernias fermas, kur galima būtų auginti 500–1000 kiaulių.
Aišku, investuoti į tokias statybas vidutiniokui ūkininkui sudėtinga. Bet jeigu paramos intensyvumas siektų iki 80 proc., atsirastų kurie tam pasiryžtų. Europinė parama dalijama į kairę ir į dešinę, šiuo atveju tai būtų strateginis sprendimas, kuris spręstų ne tik apsirūpinimo kiauliena, bet ir grūdų žaliavos eksporto klausimą“, – siūlo A.Gapšys.
Lietuvoje sunaudojama tik apie trečdalį užauginto javų derliaus. Pernai buvo prikulta beveik 5,8 mln. tonų, o eksportuota net beveik 4 mln. tonų grūdinių kultūrų. ES šalyse 50 proc. visų užaugintų grūdų suvartojama pašarų gamybai, o Lietuvoje – vos 17–18 proc.
„Turime perspektyvą kurti pridėtinę vertę grūdus naudodami pašarams. Štai įsivežame daugiau nei pusę mums reikalingos kiaulienos, o grūdų – pilni aruodai. Daug kiaulių augintojų metė šį verslą pamatę, kad grūdų auginimas pelningesnis. Bet dabar situacija pasikeitė ir daug kas imtųsi kurti modernius kiaulių ūkius. Anksčiau kiaulėms sušerdavome apie milijoną tonų grūdų, o dabar – perpus mažiau“, – DELFI aiškino A. Gapšys.
Išeitis – tik užsienio investuotojai
Lietuvos kiaulių augintojų asociacijos (LKAA) direktorius Algis Baravykas pritarė, kad iš esmės sumanymas plėsti kiaulininkystę geras, tačiau be atitinkamo valdžios tono, jis liks pakibęs ore. Be to, jo manymu, lietuviškų pajėgų traukinys jau nuvažiavo, todėl 100 proc. apsirūpinti kiauliena šansai esą labai menki.
„Per visus atkurtos Nepriklausomybės metus nesame pastatę nei vienos kiaulių fermos – visos yra ten, kur buvo tarybiniai kompleksai. Ūkininkų, laikančių iki 1000 kiaulių, segmentas visai sunykęs. Iki 2008 metų jis dar bandė laikytis. Kai smarkiai pabrango grūdai, kurie sudaro didelę kiaulių auginimo savikainos dalį, tokie ūkiai tapo nuostolingi ir tuoj pat užsidarė. Išsilaikė tik dideli ūkiai“, – priminė LKAA vadovas.
Jis pastebėjo, kad afrikinis kiaulių maras – didelė grėsmė, bet griežtai laikantis biologinės saugos, į ją investuojant ir esant tam tikram valstybiniam požiūriui stipriems ūkiams galima gyventi.
Dėl šio sektoriaus plėtros, anot A. Baravyko, išeitis būtų nebent tokia – pakviesti užsienio ūkininkus investuoti Lietuvoje į kiaulininkystę. Bet prieš tokias užsienio investicijas esą yra neigiamas visuomenės nusiteikimas. Be to, stabdo ir aplinkosauginiai reikalavimai.
„Mūsų šalyje suformuotas gana kreivas požiūris į gyvulininkystę dėl mėšlo tvarkymo. Vakarų Europos valstybėse, pavyzdžiui, Vokietijoje, Danijoje ar Italijoje, yra daugiau tolerancijos mėšlui, tręšimui ir pan. O pas mus jo labai baidomasi. Kai kas nors sumano statyti fermą, tuoj pat kyla neracionalus vietos žmonių pasipriešinimas. Vakaruose suprantama, kad tai yra gamyba, pridėtinės vertės kūrimas, darbo vietų steigimas. O pas mus to nepaisoma“, – DELFI dėstė jis.
Vertėtų nuleisti apribojimų kartelę
Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininkas Andriejus Stančikas abejojo, ar siaučiant afrikiniam kiaulių marui ūkininkai ryžtųsi investuoti į kiaulių fermas. Kita vertus, parlamentaras svarstė, kad sumažinus apribojamų kartelę kiaulių ūkiams ir nekeliant didelės panikos dėl šios ligos, šiam sektoriui galima būtų įpūsti gyvybės.
„Žinoma, tai – subtilus klausimas. Dabar yra numatyta parama naujų fermų statyboms. Taigi lėšos gali būti skirtos ir kiaulių fermoms. Tik ar ūkininkai teiks projektus, kai maras sparčiai plinta, o kiaulių augintojams keliama daug griežtų reikalavimų. Jeigu nebūtų ligos, vertėtų skatinti kurti šeimos ūkius, kurie galėtų laikyti apie 500 kiaulių. Tokiu atveju mažiau būtų problemų dėl taršos, ir produkcijos kokybė būtų kitokia“, – DELFI kalbėjo seimūnas.
Anot A. Stančiko, būtų logišką stiprinti gilias tradicijas turintį kiaulininkystės sektorių, tačiau prieš tai reikėtų susitarti Briuselyje, kad būtų peržiūrėti tam tikri apribojimai kiaulių augintojams.
Parlamentaras mano, kad galbūt vertėtų atsisakyti teritorijų skirstymo į zonas pagal ligos paplitimą laukinėje faunoje ir fiksuotus atvejus kiaulių ūkiuose, paliekant tik sąlygą – laikytis biologinės saugos reikalavimų.
„Juk, pavyzdžiui, Italijoje, Sardinijos saloje, jau ne vieną dešimtmetį fiksuojamas afrikinis kiaulių maras, ir ten požiūris į tą ligą yra paprastesnis. Jeigu iškrenta kiaulės fermoje, viskas ten utilizuojama, dezinfekuojama ir praėjus tam tikram laikotarpiui, kuris gana neilgas, vėl auginamos kiaulės. Pas mus viskas daug griežčiau“, – sakė A. Stančikas.
