Ministro teigimu, šiuo metu svarstoma darbuotojams kompensuoti kelionių iš Vilniaus į Kauną išlaidas, dėl to jau tariamasi su valstybės valdomais „Lietuvos geležinkeliais“.
„Teisės aktai tai leidžia, kiek mes juos kol kas išsianalizavome. Ministerija iš savo asignavimų galės metus ar dvejus pirkti žmonėms traukinio bilietus mažesne kaina. Jau kalbėjome apie tai su „Lietuvos geležinkeliais“, - interviu naujienų agentūrai ELTA sakė G. Surplys, vardydamas svarbiausius ministerijos šių metų planus.
- Kokius svarbiausius darbus šiais metais norite įgyvendinti ar bent jau pradėti vykdyti žemės ūkio sektoriuje?
- Norime šiais metais priimti 4 įstatymus, kuriuos ketiname pavasario sesijoje atnešti į Seimą. Tai būtų melioracijos įstatymas - esame sugalvoję planą, kaip per 10 metų atnaujinti Lietuvos melioracijos sistemą, kuri nerenovuota nuo sovietmečio ir daugelyje vietų užsikimšusi.
Kitas dalykas - pieno kaina krenta, taip keldama nuogąstavimus dėl pieno sektoriaus ateities. Reaguodami į tą situaciją, norime atnešti nesąžiningų veiksmų pieno prekyboje įstatymo pataisas, kurios leistų tą kainą nustatinėti kaip įmanoma skaidriau.
Trečiasis įstatymas yra dėl garsiai nuskambėjusių e. čekių. Norime pasiruošti tai priemonei, įrašyti į įstatymą, kaip ji veiks. Ketvirta - dėl rizikų valdymo fondų. Mūsų ūkininkai turėtų draustis nuo įvairių gamtos stichijų, tokių dalykų kaip sausra, liūtys, kad tos priemonės būtų patrauklios. Jos ir dabar egzistuoja, bet niekas nesiveržia draustis. Penktasis dalykas - pagal Vyriausybės administracinės naštos mažinimo verslui planą ketiname jungti Valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (VMVT), Valstybinę augalininkystės tarnybą ir viešąją įstaigą „Ekoagros“. Tam, kad ūkininkui, kuris užsiima ekologine produkcija ar tiesiog augina produkciją, atsivertų galimybė vieno langelio principu tvarkyti savo klausimus.
Kitas dalykas, kuris man yra labai svarbus ir tuoj turėtų įvykti - turėtume patvirtinti Lietuvos kaimo plėtros ir Žemės ūkio plėtros Baltąją knygą. Tai strateginis dokumentas, kur mūsų kaimas turėtų atsidurti 2030 metais. Bandysime kovoti su išvažiavimu iš kaimo, senėjimu, taip pat didinsime kaimo konkurencingumą.
- Minėjote rizikos valdymo fondų atsiradimą, tačiau šis klausimas užsitęsė, buvo svarstymų į Seimą jį atnešti dar rudens sesijoje. Kodėl užtrukote - iššūkių kilo ieškant sutarimo tarp ūkininkų ar išsigryninant, kaip fondai turėtų atrodyti?
- Pagrindinė priežastis ta, kad mes dirbame kolegialiu principu ir tariamės. Mūsų žemdirbių bendruomenė yra pakankamai segmentuota. Daug visokių svarstymų, pradedant, ar tas fondas turi būti privalomas, ar mes imame mokestį nuo, tarkime, litro pieno ar nuo hektaro žemės, ar savanoriškas, ar valstybė turėtų remti. Tų diskusinių klausimų daug ir dėl to tas šiek tiek užsitęsė. Bet pavasarį galutinę versiją pateiksime.
- Gruodį Lenkija apribojo dalies lietuviškos kiaulienos importą. Jūs sakėte, kad toks sprendimas galėtų paskatinti tai, jog ir Lietuva pradės atidžiau tikrinti atvežamą lenkišką kiaulieną. Ar tai reiškia, kad mes taip pat apribosime lenkiškos kiaulienos įvežimą?
- Aš visą laiką pabrėžiu, kad esu už gerus santykius su Lenkija, ir pats esu 11 metų dirbęs bendroje programoje su lenkais. Tikiu gera kaimynyste, bet gera kaimynystė turi remtis abipuse simpatija. Šiuo atveju, jei matysime, kad nei mūsų, nei Europos Komisijos protesto balsas negirdimas, tai neturėsime kitos išeities, kaip tik elgtis analogiškai. Jei tie geri signalai pasirodys esantys klaidingi, tai kitą savaitę sėsime su VMVT ir dėliosime atsakomuosius veiksmus. Kaip man yra paaiškinę, mes kol kas tikrai įsileidžiame lenkišką kiaulieną be jokių apribojimų ir tikrinimų, tai pirmiausia turėsime pasižiūrėti, ar visa ta kiauliena, kuri įvažiuoja, yra tik iš pirmos afrikinio kiaulių maro (AKM) zonos - ten, kur (ligos. - ELTA) visiškai nėra nei šernuose, nei kiaulėse, ar galbūt yra tų atvejų, kai įvežama iš skerdyklų, kurios yra antroje AKM zonoje (užkrėstoje teritorijoje, kurioje AKM nustatytas šernams. - ELTA). Tada galvosime, kad reikės to paties susitarimo, kurio nesilaiko Lenkija, nesilaikyti ir mums.
- Kalbant apie kiaulių marą, kaip manote, ar esame pajėgūs su juo susitvarkyti?
- Mes tikrai esame tarp lyderių pagal tai, kaip kovojame su AKM. Mūsų VMVT yra rodoma kaip pavyzdys trečiosioms šalims.
Kovą su šia liga sunkina ne visada pilietiškai besielgiantys medžiotojai, kurie nepaiso prašymų medžioti šernus, nors tai yra vienintelis būdas suvaldyti ligos plitimą. Kita pusė - mes Lietuvoje turime 13 tūkst. kiaulių augintojų - tai ir dideli kiaulių kompleksai su 10 tūkst. kiaulių, ir žmonės, kurie laiko vieną dvi kiaules. Kai turime tokią didelę imtį, tai ir rizika padidėja.
Suprasdami, kad kiauliena yra populiariausia vartojama mėsa, kad daugelis žmonių laiko kiaules kaip papildomą pragyvenimo šaltinį, nešienaujame kiaulių sektoriaus, nedarome, ką kitos šalys daro, kad jeigu randamas maras šernuose, naikinamos visos kiaulės apibrėžtoje teritorijoje. Pasiūlėme 1,5 tūkst. eurų priemonę, kur žmonės gali išsiskersti kiaules, gauti po 100 eurų už kiekvieną kiaulę ir dar 1,5 tūkst. eurų biosaugai stiprinti arba įsigyti kitų gyvūnų. Kol kas ta priemonė nebuvo labai populiari, turėjome 132 žmones, kurie pasinaudojo ta galimybe, tačiau dabar padidinome išmoką iki 2 tūkst. eurų.
- Smulkieji kiaulių augintojai sako, kad 100 eurų išmoka už vieną paskerstą kiaulę yra pernelyg maža. Ar rengiamasi ją didinti?
- Tikrai tai nėra didelė suma, bet tuoj skelbsime kvietimą ir tas klausimas bus išgirstas. Šiuo metu, kai žiema, tas maras neplinta, bet tuoj prasidės pavasaris ir šernai išeis į laukus, tada užkratas gali parodyti savo nagus. Galutinis, blogiausias variantas, kad Lietuva bus paskelbta trečia kiaulių maro zona, kurioje jau yra kritusių nuo maro kiaulių ir tada mes negalėsime eksportuoti savo kiaulienos. Tai muš per kiaulienos kainas ir turėsime didelių nuostolių kiaulienos gamintojų sektoriuje.
- Kita tema - ministerijos perkėlimas į Kauną. Skelbiama, kad dalis darbuotojų išeina iš darbo, nes nepritaria perkėlimui. Kokia yra atmosfera ministerijoje šiuo klausimu?
- Aišku, psichologinis klimatas nėra pakilus, bet kalbamės su darbuotojais, aiškinamės priežastis, lūkesčius, bandome dėlioti lankstų darbo grafiką, kaip kompensuosime kelionės išlaidas.
Mano žiniomis, nuo liepos, kai turėjome atsisakyti 50 darbuotojų, nes vyko prieš tai struktūrinė reforma, iš ministerijos išėjo 39 žmonės, atėjo 17 žmonių. Kaita yra ne didesnė nei kitose ministerijose, kur kaita vyksta ir be kėlimosi į Kauną. Turime laisvų etatų, bet artimiausiu bus paskelbti skelbimai ir ketiname priimti 17 žmonių su darbo vieta Kaune. Taip pat ieškome galimybių tarnybinio kaitumo būdu prisivilioti darbuotojų, kurie yra kauniečiai, bet dirba kitose ministerijose Vilniuje. Lygiai taip pat aš dabar pradėjau kalbėtis su kitomis ministerijomis, mūsų darbuotojams, kurie griežtai sako „ne“ Kaunui, kad pereitų į kitas ministerijas. Tai yra dinaminis procesas, nėra taip, kad mes važiuojame buldozeriu užsidarę visus langus ir neįsiklausome į jokius darbuotojų lūkesčius.
- Tai visgi kalbama apie tai, kad kelionės išlaidos darbuotojams būtų kompensuojamos?
- Teisės aktai tai leidžia, kiek mes kol kas išsianalizavome juos, ir ministerija iš savo asignavimų galės metus ar dvejus pirkti žmonėms traukinio bilietus mažesne kaina.
- Kitas klausimas - tiesioginės išmokos. Praeitais metais įvyko du Žemės ūkio rūmų protestai dėl tiesioginių išmokų Lietuvos žemdirbiams suvienodinimo. Ar Briuselyje linkstama dėl šio klausimo sprendimo?
- Man teikia vilčių, kad didžioji dalis žemės ūkio ministrų yra griežtai pasisakę ne kartą ir jų vyriausybės yra tą patvirtinusios, kad finansavimas žemės ūkiui naujoje finansinėje perspektyvoje yra sumažintas nepagrįstai, nes ambicijos didėja, žemės ūkio politika dar nepasiekusi tų tikslų, kurie jai buvo kelti ES, Europos bendrijų sutartyse. Galima tikėtis, kad bus rastas būdas žemės ūkio politikai nemažinti finansavimo nuo buvusio lygio. Gali būti, kad šalys narės mokės daugiau į bendrą biudžetą ir atsiras daugiau pinigų, kuriuos bus galima persiskirstyti žemės ūkio politikai, sanglaudos ir kitoms tradicinėms politikoms. Kitas būdas yra šiek tie mažiau (lėšų. - ELTA) skirti naujiems iššūkiams - migracijai, inovacijoms ir technologijoms, ir tą balansą pakreipti į tradicines politikas. Trečias scenarijus, kuris gal ir nėra toks utopinis, - gal ir britai neišstos, ir turėsime dar 12 mlrd. eurų ES biudžete.
- Grįžtant prie maisto kuponų temos, jūs sakėte, jog ministerija turės sugalvoti, kaip motyvuoti mažos parduotuvės savininką priimti ir pardavinėti ūkininkų produkciją bei kaip motyvuoti ūkininkus, kad jie pardavinėtų mažesniais kiekiais ir už didesnę kainą. Kaip ta motyvavimo sistema turėtų atrodyti, ir ar tai apskritai įmanoma?
- Iš tiesų iki e. kuponų mes sekėme europine mada. Turėjome ES lėšų priemonę, kurios pavadinimas - trumpųjų maisto grandinių plėtra. Tam buvome numatę 3 mln. eurų ir per visą šį finansinį laikotarpį buvome išnaudoję tik 500 tūkst. eurų, nes nebuvo suinteresuotumo.
Dabar priemonę labai supaprastinome ir vasarį skelbsime kvietimą, kur, tikiuosi, kad ateis daugiau tiek ūkininkų, tiek smulkiųjų parduotuvėlių savininkų, ir pasinaudos galimybe steigti tas prekybos vietas ar plėsti prekybą trumpųjų grandinių pagrindu be tarpininko.
Antras dalykas, kas, man atrodo, iki šiol buvo nejudinama - mes dabar bandome sukabinti tą grandinę su vartotoju, nes, kaip ir kiekviename versle, žemės ūkyje irgi yra vartotojas. Dėl to e. čekių priemonės tikslas yra pasakyti mažam savininkui, kad jei prekiausi savo parduotuvėlėje ūkininko produkcija, tai mes galime iš europinių lėšų skirti paramą, ir tu galėsi atsinaujinti parduotuvę, galėsi nusipirkti autofurgoną, tuo pačiu mes atvesime tau klientų per e. čekių priemonę.
- Kaip atrodys tas mažų parduotuvių tinklas?
- Numatėme, kad tai bus dvejopas tinklas. Tai ir ūkininkai, kurie įsigiję savo furgonėlius važiuoja į turgus, kitas segmentas - smulkios parduotuvės, kur yra samdoma iki 10 darbuotojų ir yra iki 2 mln. eurų apyvarta per metus. Jei jos mums įrodo, kad prekiauja lietuviška produkcija ir iš smulkios grandinės, jos gali tapti to tinklo parduotuvėmis.